Kelias į visą tą sumaištį prasidėjo, galima sakyti, nuo per didelio noro atrodyti kitaip. Ir dėl to "kitaip" dažnai susimąsto, sutrinka. Filologai ilgais plaukais ir gudriu žvilgsniu. Su kuriais vėliau sėdi ant žolės tamsoj ir apie literatūrą diskutuoji, užkabini muziką šiek tiek. Bet temos rimtos. Vėliau filologas vedasi prie ežero, kurio dar nėra matęs, bet jam jau spėjo patikti vandens šiluma ir sako.. Net nežinau ką sako, aš jo balso, o ne kalbos tąsyk klausiausi.
Kai žalias geltonom juostom autobusas išsiveža filologą, bet palieka širdy kaži kokį įdrėskimą, mąstai, kad gal ne veltui čia ir dabar atsidūrei. Ir viskas šiame gyvenime ne šiaip sau, o ilgai ir kruopščiai planuota. Tik kieno? Gal tų aukštesniųjų jėgų, apie kurias šiais laikais bijome kalbėti. O gal ir ne.. Gal visagalio ATSITIKTINUMO dėka ant žolės tada sėdėjau. Galų gale ir nebuvo taip svarbu "kodėl?".
Svarbiausia, kad dar kvėpuoju ana vasara. Ir apie literatūrą vis dar pakalbam, ir ne tik.. Apie beletristiką, egzistenciją ir kitus baisius dalykus, kurių prasmė ta pati.
Svarbiausia, kad šypsena kyla ir balsas tebedreba.