Įrantys rombai (spengsmo)

Rytas su kambarį perkertančia neaiškaus pelynų smilkalo linija ir su vėl nesusapnuotu lucidiniu sapnu. Nei kriauklių smiltelių svaiginamosios medžiagos, nei nykūs griūvančių, pūvančių, smengančių ir melsvuojančių laiptinių urvai su žaliakartėm palubėje rūkančiom raganom nesugebėjo paveikti mano centrinių pusrutulių taip, kad įeičiau į sapną kaip į kontroliuojamą, sąmoningą pasivaikščiojimą po apleistavietes. Tokiu atveju, kaip visuomet, išmuša laikas džiaugsmingai ir kvepiančiai pūti. Atsiguli aukštoj žolėj, nė kiek neperkeičiant jos tūrių, savo nugarom liečiant tik žolių viršūnes ir kojų pirštų judinimo ritmu sklęsti virš termitynų, skruzdėdų ir blakių. Paskui ateina laikas aštriabriauniui. Žolė lyg paviršinis sluoksnis dūmų pasibaigia ties dideliu kvartalu. Iš viršaus (iš taip aukštai, kur auga žolė) matosi kondensuoto pieno spalvos kvadratai, tai tokie beveik priešistoriniai rombai, nutūpę žemės ir smėlių klampynę, juodą, sakais ir spalvota kramtomąja guma kvepiančią plynę, dykumą, garuojančią nuo šiltų totemų trinties. Iš viršaus tai lyg rudas vaškas, prilašintas poodiniame sluoksnyje, ir dabar geriasi į vidurius, į miškų, žolynų ir samanų mėsą.
  Kai klampūs nuo ryto kaitros, jau beveik nebemėlyni akių vyzdžiai priartėja prie keistojo, jau mėnulinio rudos ūko, jame išryškėja formos, panašios į žmonių statytas gyvenvietes. Jos susikuria sąmonėje kaip kadaise, galbūt, pagal hipotezę, kaip visada labiau primenančią eilėraštį, o ne į enciklopedijas įrašomą „tiesą“. Pagal tokią, kuri teigia, jog saulės sistema susidaro iš prosaulinio ūko, iš belytėje šalčio ir nieko zonoje plaukiojančios nešvaros. Jie susilipdė kaip kokie anapusiniai koriai, iš pradžių esantys panašūs į beformę plazmą, o paskui, drąskomi ir kutenami neaiškių energijų pamažėle išsivysto į rutulį. Taip ir gyvenvietės po truputį kilo iš teškančio, saulės svilinamo molio, kol virto namų, takų, sienų ir bažnyčių struktūromis. Purvo gabalėliai, virtę mažučiais biriais kristaliukais, po kuriuos švelniai kaip šviesa bėginėja figūros. Gražu žiūrėti, kaip skaidriose formose greitai juda maži juodi taškeliai, išskaidantys ir trupinantys šviesą, išsilaužiančią per visą miestą lyg per prizmę ir vaivorykšte grąžinančią visatai užpelnytą tuštumą. Tokios išorinę skaidrą pasiekusios yra tos civilizacijos, kuriose priaugę stiklinių namų ir netgi stiklinių bažnyčių. Sunku suvokti, kaip jie nesubyra, kai koks didelis šapas, prieš tai metęs gūdų šešėlį ant miesto, užgriūva stiklakūnius. Gal tie padarai, gyvenvietęs pavertę tokiomis trapiomis, yra kokie amžinybės tarnai, besityčiojantys iš materijos ir jos laikinumui užtvirtinti statantys stiklinius bokštus, kuriuos dar taip naiviai vadina dangoraižiais?
  Visai kitaip yra su pirmykšte žmonija. Grubūs jų gyvenviečių paviršiai - šiltos rudo molio dėžutės, kartais paraižytos smulkučiais ženklais. Iš išorės atrodo, kad ta sunkių, nejudrių stačiakampių būtis yra amžina statika, be judesių, be fazių kaitos, neauganti ir nesiplečianti. Nepastebimi žemės papuošalai, masyvūs ir aiškūs, kokius ant kaklų dėvi akmens amžiaus moterys. Tačiau šio struktūruoto molio viduje vyksta stebuklai. Formos ten kibirkščiuoja, traška, pučiasi, teka, pulsuoja, dunda ir tirpsta. Gilioje prieblandoj (langų ten nėra, tik anga ugniai praryti) barška moliniai puodeliai, spingčioja akmeninės lėkštutės ir spinduliuoja dramblio kaulo adatos. Šviesa, išsiveržusi iš mažų plyšelių puola rupius paviršius ir verčia juos keisti konsistensiją, kuria ant jų įvairius prieblandos žaidimus, kaitos ir judesio instaliaciją. Daiktai, susidėlioję niekam nežinoma, atsitiktine tvarka sudaro melancholiškas faktūrų ir formų mišias, kurių niekas nejaučia, nemato ir neprisimena. Čia, pakabintos išjudintoj prieblandoj jos sudaro sapningas fotografijas, amžinai pasmerktas būti talpintojomis. Jei tokios, išdidintos iki keleivinio laivo dydžio, jos sklandytų mūsų erdvėje, tai iškart sukeltų grimzlias ekstazes žmogui, ant jo lašėtų talpūs ir vaiduokliški ryškalai, apšviesdami veidų glazūras besiskaidančia Dievo šviesa.
Daiktai į vienokią kompoziciją susidėlioja tik trumpam laikui, nes tokioj vidinio spengsmo erdvėj niekas negali išlikti stabilu. Čia viskas dėliojasi ir kuriasi kaip kaleidoskope, vienos dermės sutrupinamos, kad jomis sutelkti naujas, dar labiau įsismelkiančias fotografijas. Taigi ten jauties atsidūręs kaip kokio neaiškaus kaleidoskopo ašyje, jau pats protas sproginėja ir sukasi nuo neišsenkančių įspūdžių.
  Neaišku, kaip tokios statiškos molio sienos tūkstančius metų išlaiko viduje tokį šėlą. Kaip jos, supamos tuščios erdvės į šonus, o baugiausiai į viršų, gaubiamos ilgų tamsos ir šalčio amžių, sugeba išlikti? Gal jos vis dėl to yra iš žemės ir saulės traukos susikurę erdvių trupiniai, tekantys tik savo orbitomis ir priklausantys tik tam vienam sukimuisi aplink.  Tik neaišku, kodėl nesprogsta nuo vidinės įtampos, ūžiančios, liepsnojančios, plintančios ir sugeriančios save. Kodėl neišsibarsto kaip sąveikų neatlaikiusi apokaliptinė snaigė ir nesudaro šalto ir belyčio ūko, yrančio milijardus metų mums nepažįstamame spengsme?