apie vyrus.

apie vyrus.

Nevalytose vitrinose sušmėžavo keli personažai. Prasilenkdami dažnai būna pasisveikina, tik va, retai susimąsto apie kvapą, pasiliekantį ar išdylantį kas sekundę ar begalybėje. Dar vienas, kitas rytas apie juos, ir susiglamžo iškraipytos mintys.
Persona su vyšniniu tabaku leidžiasi laiptais ir atrodo saikingai ramus, pastovus. Kaimynai šneka, kur šis dirba ir kuom užsiima savo mažame sieniniame kampely, tačiau nė vienas taip ir negavo asmeninio interviu. Telefono sindromu tokie dalykai sklinda. Buvo dar nedėti stiklai, kai rytas numeris vienas pirmą kart pasklido vyšniniu aromatu; rudas dėmėtas šuo lingiais leidosi, it išmokęs ratais sukti laiptus. Personą lydi žavi, romi, subtilumą besinešiojanti moteris. Jai vitrinoje nėra vietos, tačiau kartais ji šmėžuoja globaliai miestelio tv dėžėse. Tačiau ją lydinčiojo žingsniai, net pavieniui atrodo įsminga, it besikartojantis trumpametražis filmas. Gan vešlūs plaukai ir įsimintinas žvilgsnis neskuba, nestebi jūsų iš visų kampų, kaip lizė*, jis tikslus, nesureikšmintas, tikras ir šviesus, kaip žaibas. Persona gyvena, net girdisi, kaip pulsuoja, jo ramus, bet pilnas, kardio indas.
Persona su šaliu pasilieka šiandienomis ir nebėga į rytoj. Nepastovus pastovumas skanus ir pasvajoti ir realizuoti. Kartais atrodo, jog šis dėvi šalį. Regis, jis visada dėvi šalį, tačiau nėra nei šilko, nei kašmyro. Rankomis spausdamas žemę (grindis), pabudina net rytą iš po žiovulio. Reikalingos melodijos pačios pas šį ateina, nereikia skambinti nė vieno varpo, kolei suprasi, kur dešimtys vietų, kuriose jo nėra. Kiekviena valanda užsimoka už pripildytą iki gilzės skrupulo laiką. Šis tampa begalybės sąvoka begalybėje. Persona pamiršo žodžius, bet ne mokslą. Klausosi visi ir negirdi, kolei šis pats neišgirsta, apsivynioja šalį ir palieka suspaustas grindis.
Persona „ne tik rytais“, galėtų įsirėminti visuose vitrinose ir skelbti liūdesio ir pasyvumo manifestą. Jo nebelydi mergaitė ėjusi pasikalbėti prie kioskelio. Prieš labai nemažai begalybių šeimos sistema ar kažkas panašaus į motiną, išskyrė personą ir jis ateina pasidaryti šūsnį kopijų. Pasirašyčiau ant jo lapo, jei jis truputį sujudintų bepulsę skalę.
Persona su pavargusiu balsu ir žiūrėjimo ypatumais seniai taiso aparatūrą, kurios neįmanoma įsiminti. Yra kas artimai šį pažįsta, tačiau išties, nėra kas jį pažįsta. Gali būti, jog šis ir kalba daugiau, bet kol kas galite užsirašyti sakinį. Bet kokį sakinį, kurio neįsiminsite iš paprastumo. Jei nematytumėte, tai žodžiai pavargtų, tačiau personos akys atrodo visada mato kai sveikinatės. Rūpestingas nepatogumas nusėda dulkėmis ant beprasmių pokalbių. Jų nesigirdi, persona begalybėje neturi laiko sampratos, išlieka toks pat, pavargusiai ramiu balsu.