,,Vasario 29 „(10) Įvado tęsinys/Geležielio istorija

Geležielė staiga galvoje sukūrė nuostabų planą.
- Na, Laurentijau, aš tavęs nebepaleisiu. Ir įsmigo į jo smegenis. Aš  dabar skaitysiu tavo mintis ir dieną, ir naktį, niekše siaubūne.

- Och, padirbėsim, - sušnibždėjo Berija eidamas į Stalino kabinetą ir džiaugsmingai patrynė rankas.
Ir pirmai pradžiai Berija paskiriamas Užkaukazės federacijos sekretoriumi.
Per pusę metų Berija pakeitė puse komiteto pirmininkų, respublikų ministrų ir kitų vadovaujančių darbuotojų. Jie apkaltinti troskininkais, neteko vietų ir pusė jų - savo galvų. O stilius vertas apibūdinti šiuo pavyzdžiu.
Matyt Berija spėjo ne tik Staliną, bet ir kitus ČK darbuotojus apšmeižti pirmojį Armėnijos skeretorių, kad išvytų jį iš posto. „Tikras šarlatas! „.
Pavakare sekretorė Chandžiancui atvėrė Berijos kabineto duris, kur už didžiulio puošnaus sėdėjo naujas Užkaukazės vadas. Į sekretoriaus pasveikinimą Berija neatsakė nei žodžio, tik pakėlė į svečią veidą su blykčiojančiais auksinės pensnes stiklais.
- Draugas Berija, - kreipėsi Chandžiancas, virdamas iš pasipiktinimo, - Aš visdėlto esu Armėnijos CK pirmasis sekretorius ir manau...
Berija trenkė kumščiu į stalą ir pašoko iš vietos:
- Tylėk, niekše troskininke, - suklykė plonu balsu, - kaip drįsti peržengti parijos Užkaukazęs pirmojo sekretoriaus kabineto slenkstį? Tavo vieta - kalėjime, daugiau nieko.
- Bet!..
- Jokių „Bet! „, liaudies prieše. Dar šiandien būsit areštuotas, ir liaudis tave teis, už kontrevoliuciją ir suokalbius su troskininkais.
Chandžiancas išbalo kaip drobė ir žengė žingsnį prie stalo. Jam ant liežuvio užslinko vienas žodis, kurį jis dabar rėkte išrėkė:
- ŠARLATANAS!
Berija sustaugė kaip vilkas ir griebė iš stalčiaus pistoletą...
Tačiau tuo metu už jo nugaros prasiskyrė tamsi aksomo užuolaida, dengusi siaurą nišą. Blyškus, lyg giltinės veidas, pasirodė prieš Armėnijos sekretoriaus akis. Trys šūviai nuaidėjo vienas paskui kitas. Pataikė Chandžiancui į galvą ir jis negyvas susmuko ant kilimo. Berija drėbėdamas atsisuko į Frinkovskį.
- Matei kaip šis niekšas norėjo mane nužudyti? Tuojau duok įsakymą čekistams suimti jo šeimą ir visus artimuosius be jokio pasigailėjimo.
Frinkovskis linktelėjo galvą ir pasuko durų link. /Prisimenat, jis tas pats, Rotmistras, kur kadaise skriaudė jaunajį Laurutį. /
- Na kaip su Stalino biografine knyga?
-Bus laiku, - patvirtino Frinkovskis.

Po trijų dienų į Užkaukazę atvyko CK skyriaus vedėjas Malenkovas ir nuoširdžiai pasveikino Beriją išvengus niekšo pasikesinimo, kuris pamatęs savo darbą pats nusižudė.
Rytojaus dieną Berija davė įsakymą atvežti jam profesorių Bediją. Jis girdėjo, kad yra toks suvargęs istorikas, rašantis revoliucine tema, bet gyvenantis skurdžiai, vos vos suduriantis galą su galu.
- Jūs - profesorius Bedija?
- Aš. Kuo galiu būti naudingas?
- Atidžiai klausykite. Jūs turite parašyti Užkaukazės revoliucijos istoriją. Bet tokią istoriją, kurioj būtų parašyta, kad šiai kovai vadovavo tik draugas Stalinas. Supratote? Tik jis vienas.
- Bet!..
- Jokių „bet! „.
- Bet mane pasmerks kolegos! Mane išjuoks!
Berija trenkė kumščiu į stalą:
- O jeigu ne, - ir Berija sugriežė dantimis, - tada jūs prakeiksit tą dieną, kai išvydot pasaulį. Aš ištrauksiu visas žarnas jums, jūsų vaikams ir artimiesiems. Atsakykit taip, arba...
- Taip, taip! - vapėjo senis. - Aš pasistengsiu. Per porą metų bus parašyta!
- KĄ? PORĄ METŲ? KETURI MĖNESIAI, ŠUNSNUKI! Jei ne, tai visiems Bedijams galas!!! Tavo vaikus aš kaposiu tavo akyse ir jiems aiškinsiu, kad juos tėvas galėjo padaryti turtingus ir garbingus, bet ... nepadarė. Nė vieno nebus pasigailėta. NĖ VIENO!
Ir Bedija sutiko nepriekaištaudamas.
Praėjus 5 mėnesiems nuo to pokalbio, Berija vėl apsilankė pas Staliną, išdidžiai nešdamas kelias knygas. Ant odinių knygos viršelių auksu puikavosi užrašas: „L. Berija    UŽKAUKAZĖS REVOLIUCIJOS ISTORIJA“.
- Štai, draugas Stalinai, - ištiesė knygas, o jo veidas švytėte švytėjo. - Čia parašyta visa istorinė tiesa.
- Tiesa?
Jis nekentė to žodžio kitų lūpose, žinodamas, kad tiesa visada pažeidžia jo, Stalino interesus. To betrūko, kad šitas kvailys pradėtų postringauti apie tiesą.
- Taip, - skubiai atsakė Berija.
- Sutinku, - burbtelėjo Stalinas ir ranka parodė Berijai duris, norėdamas norėdamas kuo greičiau susipažinti su istoriniu veikalu.
Sekančią dieną Berija vėl vado priimamąjame.
- Atrodo parašyta teisingai, - tarė Stalinas. Jam ši knyga patiko. Berija žinojo, kaip reikia rašyti knygas apie vadą.
- O dabar ruošiama draugo Stalino biografija.
- Kuo mažiau apie draugo Stalino vaikystę, - skubiai nutraukė vadas. Nereikia girtis vaikyste, skurdu, utėlėmis ir pažeminimais...  Tik keliais žodžiais. Užtenka paminėti, kad jis buvo įstojęs į tą mokyklą, revoliucijinių idėjų skatinamas. O kitą ir pats žinai kaip rašyti, - tvirtai pasakė. -Esi ne naujokas rašant istorinius veikalus...
Berija net paraudo iš pasitenkinimo, išgirdęs vado įvertinimus.
Nepavartęs nei vienos filosofinės ar ekonominės knygos, Berija darėsi išmintingesnis už profesorius. Įžymus knygų autorius. Ir taip nesunkiai biografija buvo užbaigta.
Stalinas kelis vakarus skaitė Berijos knygą, krenkšdamas iš pasitenkinimo.
-Kaip teisingai parašyta!... Koks tas draugas Stalinas didis žmogus. Tikrai, tai ne tie žmogeliūkščiai - Ordžanekidzė, Džaparidzė, Kriovas ar Mikojanas. Menkystos!
Tačiau vado širdelėje žerėjo viena nepasitenkinimo kibirkštėlė. Kodėl parašė Berija, o ne Kirovas? Kaip knyga būtų nuostabiai atrodžiusi, jai ant jos būtų Kirovo, o ne Berijos pavardė.
Ir vėl, kaip pirmajame dešimtmetyje pajuto rimtą pavojų. Tada iš Trockio, dabar iš Kirovo, kurio darbštumas, geležinė valia ir vidinis žavesys patikdavo žmonėms. Stalinas nuolat galvodavo apie Kirovą, jausdamas vis didėjančią neapykantą. Juo daugiau Stalinas galvojo apie jį, tuo labiau rūstėjo jo veidas.

Matyt kažkas atsitiko, kad vadas jį kviečia, suprato Laurentijus Berija ir jo širdis sudrebėjo iš džiaugsmo.
Stalinas kabinete buvo ne vienas. Kai kada, norėdamas sudaryti įspudį, kad visus valstybės ir partijos reikalus jis sprendžia kolegialiai, ten nuolat trynėsi CK nariai. Vorošilovas su Bajanu, partijos idiologas Malenkovas, nusigėręs Ždanovas, apsukrusis Kaganovičius ir moksliningo išvaizda Molotovas. Surinkęs juos, Stalinas priimdavo sprendimus CK vardu.
Posėdis netruko ilgai. Tik vienas klausimas - YK darbas, kovojant su kontrevoliucienieriais. Tai jie, šitie šėtono išperos sugriovė liaudies ūkį, sabotavo kolektivizaciją kaime ir žudė aktyvistus. Reikia negaislestingai su jais kovoti.
Visi entuziastingai pritarė. Vorošilovas trindamas rankas pasakė:
- Pirmiausia reikia išvalyti Raudonąją Armiją.
Stalinas linktelėjo galvą, pritardamas tai minčiai, bet nuo komentarų susilaikė. Kaganovičius tuoj puolė aiškinti, kad pramonėje, nemažai jų prilindę. Ždanovas pareikalavo, griežtai kovoti su išsigimėliais rašytojais ir meno veikėjais:
- Jie žmeižia tarybų valdžią!
Vienu žodžiu, visi rado ką pasakyti. Tik vienas Molotovas sėdėjo šaltas ir abejingas, žybčiodamas savo auksiniais akinių rėmeliais ir stebėdamas CK naujoką Beriją, nešiojantį tokius pat akinius.
Pagaliau Stalinas pasakė tai, ko visi laukė - sužinoti kam jie čia pakviesti.
- YK dirba labai prastai, nes jai vadovauja niekam tikęs vadovas - Henrikas Jagoda. Nuo Felikso Dzeržinskio laikų nebuvo gero vyriausiojo čekisto, tik kažkokie paliegėliai! - numojo ranka Stalinas. - O vidaus priešas nesnaudžia - vyksta žūtbūtinė klasių kova. Todėl siūlau pašalinti Jagodą ir jo vietoj paskirti kitą žmogų.
- Teisingai! -šūkčiodami pritarė visi.
- Sušaudyti niekšą Jagodą! - sušuko Vorošilovas.
Stalinas patenkintas nusišypsojo - juk ne jis siunčia žmonės į mirtį. Tai nusprendžia kolektyvas. Sprendimo jis juk negali nei pakeisti, nei sušvelninti.
- Sušaudyti! - suūžė visi kiti kiti.
Bet pavardės žmogaus, kuris pakeis Jagodą, Stalinas nepasakė. Tik ūmai atsisuko į Beriją ir išdrožė:
- Čia Laurentijus Berijus. Užkaukazės federacijos pirmasis sekretorius, kurį siūloma paskirti visos Rusijos YK pirmininko pirmuoju pavaduotoju, pavedant jam smogti paskutinį smūgį niekingiems trockininkams.
Ir visi puolė sveikinti naująjį kolegą, kaip seną savo bičiulį, kaip mylimą brolį, netverdami smalsumu sužinoti, kas bus vadas. Bet nei žodžiu, nei žvilgsniu, neišsiduodami, kad jiems tai rūpi.