Gyvenimo versmėj

Gyvenimas negailestingai čaižo
Supintu likimo botagu.
O kas jam, kaip deimantu išraižo
Atminty rieves. Taip patogu...

O norėjosi man paukščiu skrist
Į erdves beribes ir plačias.
Jei nukrist, tai tik ženkliai nukrist
Į likimo prarajas pačias!

Aš dabar pasikeičiau. Kitoks  -
Nepasiekiamas, švarus ir pyktas.
Ir žiūriu jau be vilties šitos,
Kurią likimo rimbai kirto…

O visai dar neseniai svajojau,
Kad geriau sudegti glėbyje,
Negu būti sutryptam po kojų,
Kad gyvenimo dar nenutrūkt gija.

Nežinau, kiek aš buvau laimingas
Šitoje gyvenimo versmėj.
Tik žinau, labai negailestingai
Likimas čaižė. Gal buvo prasmė…