2008 08 I

Tarp laiko, kuris it basas vaikas
Žolėje miegojo. Žvake tirpdamas
Šilumos bent menkutės žaismo ieškojo.
Tyliai beldės į tavo duris, o it vaikystės
Vagis, bijojai atvert ir išvyst ten save.
Ant tamsos blyksnio, kai šviesa
Šiek tiek laižo tavo plaukus
Lieka vienintelė likusi paguoda
Užaugus skirtis iš minios.
                    Būti tokiu, kokį visada kūrei.
Savo suplėšytam, dėlioniniam pasauly,
Kai viskas prasideda nuo mažyčio trupinio
Išsiplieskusio, kai atradai norą atrasti
                    Savo šviesų vidų ne vienai valandai.