Julijai

Labas, Julija,

ir vėl tau rašau. Negaliu nerašyti, nes negaliu daugiau kenteti. Tarsi akmuo ant sąžinės užkrito. Turiu juk kažkam išsipasakoti.

Vaikystėje turėjau geriausią draugę. Ji man buvo kaip sesuo: kasdien kartu žaisdavom, dūkdavom. Su Rūta statėm svajonių pilis. Tačiau...

Vieną ankstų, lietingą rudens rytą dar snaudžiau šiltoje lovoje, kai netikėtai išgirdau durų skambutį. Ten stovėjo Rūta, o jos akys skendo ašarose. Ir mano širdis suvirpėjo... Nusivedžiau ją į kambarį, akimis paliečiau jos akis ir vos girdimai paklausiau: „Rutele, kas? „

Ji rankove perbraukė akis, pakėlė galvą ir virpančiu balsu tarė: „Mama... Jai vėžys... Gydytojas sakė, kad ilgiau nei mėnesio netvers... „

Rūtos žodžiai sukosi mano galvoje ir it stiklas braižė, pjaustė mintis. Tai vienintelis jai artimas žmogus. Tėvas paliko vos dviejų. Seneliai jos nepripažįsta.

Rutelė padėjo galvą man ant peties, stipriai apkabino. Ir išejo mano- pas mamą.

Vakare viską papasakojau tėvams. Svarsteme, kur ji dėsis likus viena. Mama nedrąsiai išsakė savo abejones, kad jeigu TAI  atsitiktų, mes negalėtume pasiimti mano draugės. Neleistų valdžia. Mes gyvename skurdžiai, šeimos pajamos per menkos išlaikyti dar vienam vaikui.

Supykusi ant mamos ir ant viso neteisingo pasaulio, nubėgau  į  savo kambarį ir iš visų jėgų trenkiau duris. Kritau ant lovos ir verkiau, verkiau...

Slinko dienos, praėjo savaitė, kita. Vieną popietę naršiau internete laukdama Rūtos skambučio. Suskambus telefonui gyvai atsiliepiau: „ Labas, Rūt. Tai kur tu? Ar jau einam? Šiandien tavo eilė vaišinti mane ledais! „

Ragelyje išgirdau tylų draugės balsą: „ Viskas... Aš irgi... Noriu mirti..!. „ „Rūt, baik! Tik nesakyk, kad... „

Nepasakiau, kas baisiausia, kas jau kelias savaites sklandė ore ir mūsų mintyse. Gerklę tarsi kas replėmis sugniaužė, o ir padėjus ragelį visdar girdėjau: „Mama... Viskas viskas! Iškeliavo... Nepamatysiu... Aš irgi noriu mirti... Labai noriu numirt... „ Mano veidas drėko nuo ašarų. Ėjau iš proto, nežinodama, ką daryti, kaip paguosti Rūtelę.

Tik vėlai vakare rįžausi nueiti pas Rūtą. Ji mostu parodė užeiti.

-Išvirsiu tau, Rūtele, arbatos.

Ji vėl linktelėjo, o skruostais ritosi ašaros.

Kai atėjau su dviem sklidinais puodeliais, ji tepasakė:

-Rytoj laidotuvės... Prašau tavęs, eik su manimi. Padėk man.

Visą naktį nemiegojau. Mąsčiau kaip bus rytoj.

Julija, niekada negalvojau, kad gali buti taip sunku... Rūta tris kartus nualpo. Laukiau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

O po laidotuvių Rūtą išvežė į  globos namus. Kasdien rašėme laiškus viena kitai. Rūta vis guodėsi, kad jai labai sunku. Vaikai ten žiaurūs.

Vieną dieną, gavusi laišką nuo Rūtos, negalėjau patikėti savo akimis. Ji prirašinėjo daugybę keiksmažodžių, rašė, kad visą gyvenimą manęs nekentė ir,  kad draugavo nes neturėjo su kuo draugauti. Ji linkėjo mano šeimai pačių baisiausių dalykų!

Stengiausi Rūtą pamiršti. Susiradau naujų draugų. Gyvenau be jos...

Kartą sulaukiau žinios, kad Rūta partrenkė automobilis ir ji guli reanimacijos palatoje. Padėjokojau moteriai už skambutį ir padėjau ragelį. Jaučiau didelę neapykantą Rūtai  ir net nesiruošiau jos aplankyti.

O po kelių dienų paskambino ta pati moteris, nes tik mano telefono numerį radusi tarp Rutai brangiausių daiktų ir pasakė, kad Rūtos jau nebėra. Ir dabar tik kartėlį pajutau gerklėje...

Į laidotuves nėjau. Širdis kažką kuždėjo, bet... Savo draugės pas mamą nepalydėjau.

Po dviejų dienų atėjo paštininkė: „ Atleiskite, ar jūs Grita? „  „Taip, aš“- tariau nustebus.  „Labai atsiprašome, šį laišką jus turėjote gauti prieš menesį, bet jūsų gatvės paštininkė sunkiai susirgo, o laiškas buvo jos kišenėje...

Nekantriai atplėšiau voką ir ėmiau skaityti.

        Labas, Grita,

      esu Ramunė. Jaučiu didelę kaltę, todėl noriu atsiprašyti. Tuos bjaurius laiškus rašiau aš. Iš Rūtos atimdavau, skaitydavau ir atrašydavau. Čia gyvenu nuo pat gimimo. Niekas, niekada man nerašdavo laiškų. Pavydėjau Rūtai. Todėl sumaniau padaryti tai, ko sau niekada gyvenime neatleisiu. Suprasiu, jei neatleisi ir Tu...

                                              Ramunė

Skaičiau ir skaičiau. Verkiau kaip mažas vaikas. Plešiau lapus ir mėčiau po visą kambarį. Pasiėmiau degtukus ir deginau kiekvieną skiautelę. Juk aš kalta dėl Rūtos...

Suprantu kad neatleisiu sau. Per paštą, per suklastotą laišką, per nusimetusį, pavėlavusi laišką daug ką praradau. Bet daug ką ir atradau, pažinau save ir kitus, pravėriau duris y bendravimo meno paslaptis. Išmokau suprasti ir pažinti pasaulį.

Štai ir visa, Julija, istorija... Tarsi liudna pasaka ar slogus sapnas. Lauksiu tavo atsakymo. Man labai svarbu, ką manai Tu.

                                                      Grita