Pušis kasose

Gal tai sapnas? Bet-ne!
Dukterų gelsvose kasose
Nusileido pušis...
Netiki dukros,
Netikiu aš,
Bet stebuklais juk reikia tikėti.

- Mielos mano, - sakau, -
Dievas žino, ką daro -
Ne bažnyčioje jo,
O širdy paprašiau,
Kad ateitų pušis,
Pažadėdamas jai,
Kad įpinsiu į jūsų kasas...
Jūs atleiskite man už netaktą -
Kai įnikęs maldoj,
Nieko kito daugiau nematai,
O tiktai,
Kas skaudžiausia.

Jūs šilinės, o dukros!
Mergos grybų ir uogų.
Apie jus ir daina:
„Jei ne grybai ir ne uogos,
Dzūkų mergos būtų nuogos“...
O pušelė ir vėl užmiršta.
Ir galbūt ne todėl,
Kad be meilės palikus -
Ji gieda, dainuoja.
Ji rauda ir verkia.
Ji moka liūdėti ir būti linksma.
Net ir tuomet, kai ugny,
Krenta į žemę iš ten pelenais
Ir duoną
Augina...

Nesupykite, dukros -
Būt kitaip jau vėlu -
Dievas išgirdo.
Pušelė atėjo į jūsų kasas.
Džiugu man, kad numirti galėsiu,
Padėjęs rankas
Ant jūsų galvų prie pušies.

- Betgi, tėve, gražu, - tarė viena,
Ir paglostė pušelę.
Ir kita:
- Ačiū, tėve.
- Leiski ir mums,
Dukterims,
Padėkoti tau, Dieve, -
Pasakė trečia.

O! kaip noris ir man
Atsikvėpt pušele
Ir ne žodžiais,
O siela,
O širdim padėkoti.
Aš tikiu,
Jog ir dukros padės
Ją, pušelę,
Gražiai panešioti.