XI

Geriausias laikas, tada kai pievos tave priima...

Noriu tylėti,
kad suvokčiau koks svarbus gali būti garsas.
Vienas šūksnis ir visas pasaulis apsiverčia aukštyn kojom,
Tam kad išmokčiau tyliai dūžti.
Šššššššš...
Tylos veidrodžiai buvo atidūs visą naktį jie sergėjo
Iš dangaus.
Tu vienintelė moki ateiti taip tyliai,
Jog nereikia aikčioti, nes tai taip lengva...
Atgaivini ir sukeli virpulį,
Išėjusi nubloški į kampą.

Jaučiuosi nereikalingas.

Kitą kartą nueisiu vienas į pievą, kurioje
Tylą naikins garsai,
Tam, kad prisijaukinčiau ir vėl tą vienintelį garsą,
Kai būdavom dviese.

Geriausias laikas bus ne tada, kai tapsime senais bezdaliais.