nebartum

Aš rytą ir vakarą tau kojas bučiuoju
jos kartais kvepia pipirmetėm,
šalavijais ar mėtom

visad žinau, kur nuspirtos
tavo šlepetės, kur guli dantų šepetukas

tylėjau net kai grįžai girtutėlis
su svetima moterim

aš visad buvau ir esu su tavim,
o tu mane tūkstantį kartų prakeikei,
kad esu pašalūnė. Ir mynei mane,
mynei ir mynei.


Kai tau būnant kelionėje
numiriau, šito kambario tinkas byrėjo
byrėjo byrėjo ant nugaros ir mane
kniūbsčią paslėpė nuo tavęs,
kad nebartum labai,
jog nespėjau palaistyt gėlių
ir neišvedžiau šuns pasivaikščiot.