Senelio čekiška ruda skrybėlė ir močiutės perlai man liko kai jie išėjo iš šito pasaulio vieną sunkų rudenį.
Jų kambarys dvelkia mano gyvenimu. Jų kapas yra tasai kambarys. Krištolinai liustrai ir krištolinės taurės iš kurių niekas daugiau nebegers.
Ateis kiti ir užims jų kapą, ateis ir išneš, iššluos, iškrapštys jų dvasią.
Jųjų likučius mano atmintyje.
Žaltys žvelgia į mane savo žaliomis akimis.