„Gaudynės“ ir „Horizontas“

„Gaudynės“
Pažvelgus į veidrodį
Dužusį
Švelniai prie delno
Prigludusį
Ašaras  kito
Sugėrusį
Mano jausmus
Pakėlusį.

Mano ramybė
Sudužusi
Kito širdy
Prigludusi
Ašaras savo
Suvalgiusi
Geresnio meto
Laukianti.

Ryto šviesos
Nemėgusi
Ramybė atgal
Parbėgusi
Į skruostą keistai
Pabučiavusi
Tarė:
„Atsiprašau“...

Širdy koktu
Pasidarė
Kai Ramybę atgal parsivariusi
Tyliai į lovą paguldžiusi
„Nepabėgsi daugiau“.
Pasakiau.


„Horizontas“

Ar žinai, tu,
Drauge mano,  Horizontą?
Na taip, žinai...
Bet  ar matei?
Kai akys nepsiekia Tolių tolių kranto
Ir matos tik Pasaulio Pakraščiai?

Ar matei tu,
Drauge mano, Horizontą?
Na taip, matei...
Bet ar lietei?
Ar pajautei, kaip adatėlėm bado,
Svajonių ašarom
Grįsti takai?

Ar lietei tu,
Drauge mano, Horizontą?
Tikrai lietei?
Bet ar bučiavai?
Ar pajautei tą karčiai saldų dangų
Susiliejantį su Žemės Pakraščiais?


Na, Drauge mano,
Tai ar žinai tu horizontą?
Aš abejoju, tik nepyk.
Nes pasiekt tu jį gali
Tik keliaudamas į dangų.
Ir  nusinešdamas viską praeity.