Idėja

Guliu lovoj, klausau muzikos ir kasausi kiaušus. Staiga, pyst, kažkas skėlė į pakaušį. Atsisuku - nieko. Galvojau pasivaideno. Ir vėl, pyst, į tą pačią vietą. Atsisuku - vėl nieko. Tada nusisukau ir vėl staigiai atsisukau. Žiūriu, ten stovi kažkokia seksuali būtybė su baltu chalatu ir ruošiasi man skelti dar kartą.

- Labas, - sako.

- Labas, - rankomis užsidengiu veidą, gindamasis kad neužvožtų, - kas tu?

- Aš idėja, - žaismingai atsako.

- Matau, kad idėja. Ko nori? - teiraujuosi kasydamasis pakaušį.

- Aš nieko nenoriu. Tai tu manęs nori, - atsako tylindama muziką.

- Ėėėė.. Palik, čia geras gabalas, - griebiu iš rankų distancinį. - Nu noriu. Sėsk ant kelių. Žiūrėsim teliką, - ištiesiu rankas į ją.

- Palauk, ne taip greitai. Mane reikia realizuoti, - sustabdo mane.

- Hm. Man atrodo tu visai reali, - įvertinau, - o kaip tave realizuoti? Tai, turbūt, daug kainuoja.

- Nemažai. Jei turėtum mažiau fantazijos, būtų pigiau.

- Bet aš neturiu pinigų, - susimąstau, - fantazijos, beje, irgi neturiu.

- Sugalvok ką nors, - užvertė akis.

Užsirūkiau. Visą gyvenimą ieškojau kažkokios idėjos, o dabar ji ateina pati ir dar šantažuoja mane.

- Sugalvojau, - sakau, - man tavęs nereikia. Eik iš čia, - nusisuku į kolonėles, pasigarsinu muziką ir laukiu kada trinktels durys.

Laukiau minutę ar dvi. Atsibodo. Atsisukau. Stovi. Šypsosi. Graži. Ne, turiu atsispirti. Jokių idėjų mano namuose nebus. Atsistojau ir visu kūnu parodžiau ką ketinu daryti. Stovi. Šypsosi. Pasiraitojau rankoves ir čiupau per liemenį. Ji nesipriešina. „Nereali idėja“, - pagalvojau žiūrėdamas į duris ir nuėjau tiesiai prie lango. Iškišau per langą ir klausiu:

- Gal pati išeisi?

- Tu manęs taip lengvai neatsikratysi, - šaiposi.

- Ok. Hasta la vista, - paleidau ir uždariau langą.