Ir atėjo pušis...

O pušele, kaip gera!
Atėjai pašaukta.
Nusiriški skarelę,
Štai žadėta vieta.

Va tie popieriai mano,
Kur rašysim eiles,
Jie daug metų ant stalo,
Bet tušti be tavęs.

Vis maniau, kad ir vienas
Suplasnosiu aukštai,
Kur pakalbina Dievas
Ar širdies vyturiai,

Bet rugsėjis atėjo...
Pražydėjo galva.
Vienas SAU nepadėjau
Ir vilties jau nėra.

Lig širdies tų aukštybių,
Kaip žvaigždynų - toli.
Ką ten kalba? Kas žiba? -
Net suprast negali.

O, kaip gera! Kaip gera!
Kad mane išgirdai -
Nusiriški skarelę,
Pailsėkit, šilai.

Tave Sese vadinsiu -
Dar geriau - Motule,
Kaip rūtelę įpinsiu
Dukterų kasose...

Vai, žydėki, vai būki
Dzūkų šaliai malda.
Tu - žaliuojanti dzūkė,
Tu - šilinė žalia.