2008 07 15
Tarp medžių gelmės, kurioje nesilanko
Net tavo pabirę sapnai,
Ten, ant gūdžios, pasakos skliauto,
Kuria niekada netikėtum,
Jei nebūtum išgyvenęs.
Pasakojo istoriją, kelmas suskretęs.
(turbūt, tai ne AŠ).
.........................................................
Apie žmogų, kuris nuo laiko spruko
Pavargęs miegoti, atsliūkindavo
Ir pradėdavo dainą tyliai niūniuoti...
Širdgėlą savo po sniegu kavoti.
Taip jo širdis su nedalia kovojo –
Bėgti nėra išeitis.
.........................................................
(Tvankiomis naktimis vartydavos lovoj,
Tik įprotis čiulpiamas pirštas vaikystėje
Nepaliovė jo persekioti,
Gal taip žmogus nusiramindavo?)
Turbūt, tai nevienišiausias žmogus žemėje,
Nes jis turėjo kam išsipasakoti, kai apimtas
Bemiegės agonijos ištrūkdavo iš savęs.
Norėtum jį apkabinti? Netikiu... jis negyvens ilgai,
Jis turi vienintelį amžiną dalyką jam.
(Nesibaigiantį,
Savyje paklydusį marą)
Tai apkabinsi?
Jis turėjo džiaugtis, nes galėjo
Nežinau ar trokštum tu, jei galėtum,
Nes nežinau ar sugebėtum atrasti pasitenkinimą
Mėgautis savo silpnybėmis...
Rankos siekia debesis,
Ypač, kai pirštus kapoja išbadėję varnai.
(o, tai tikrai TU)!