UŽSIKRUŠIAU

Šiandien eilinį kartą užsinorėjau iš gyvenimo pasitraukti. Esu prasigėręs, prasirūkęs, narkotikų į veną prisipumpavęs. Merdėju.
Jaučiuosi tarytum paskutinis nevykėlis, lūzeris. Ieškau virvės, kad galėčiau ramiai pakyboti. Pakyboti lavono pavidalu. Nesuradau dar darbo ligi šiol. Neseniai stojamieji egzai buvo. Aš važinėjau po Klaipėdos prekybos centrus ir kovojau dėl savos ateities. Viena parda manimi susidomėjo. Anketą pildžiau. Žadėjo vėliau paskam -
binti. Norėčiau kuo greičiau dirbti pradėti. Bet bijau: mane išmes iš darbo, pasityčios, negausiu atlyginimo. Žiauriai savo jėgomis nepasitikiu. Atrodo, jog dirbti nemokėsiu. Jau geriau MIRSIU SAVIŽUDIŠKA MIRTIMI, nei gyvensiu iš tėvų kišenės. Paprastomis dienomis su mama matausi retai. Su tėvu visąlaik namuose būnu. Šiandien ėjau mamai pagelbėti produktų parnešti. Kai su ja kartu ėjau, taip žiauriai nejaukiai pasijutau, taip apgailėlėtinai jaučiausi. Stengiuosi su tėvais kuo mažiau bendrauti. Suprantu, jog nė viena mergina į mane nežiūrės, kol darbo nesusirasiu. Toks pastebėjimas verčia mane venas persirėžti ir iškeliauti Pragaran. Dar neseniai jutau ataraksiją, o dabar jaučiu siaubingą kartėlį. Žinoma, labai norėčiau su bendraamžiais suburti kokia muzikos grupę, kad galėtume šlamamančių pragyvenimui turėti. O dabar blet, esu apgailėtinas ubagas, nevykėlis, tėvų išlaikytinis. Nesijaudinkit brangieji, gali būti taip, jog kitą dieną aš priimsiu DIDĮJĮ SPRENDIMĄ, nors ir kaip tai būtų žiauru ir nežmoniška, tačiau neberegėsiu to mėšlo.