Drapanos vyšnioms

Naktys susigeria į dirvą,
Vientisa masė nugriebta
Nuo ryškėjančių bėgių,
Palaidota būriui varnų,
Už vyšnias nekapojusių
Mano skruostų:
Kaliausės gynė,
Pametusios šiaudines skrybėles,
Virto į bedvasius skudurus,
Trukdžius, rytų vėjams.
Nemigos prisunkusios rankos-
Bejėgės suskaldyti antausius laikui,
Liepos išprotėjusiam lietui,
Upėms, išgrįstomis pelekais.
Sapne įsirangė miglos žmonės,
Gentis pasmerktųjų,
Čia pomirtinis kaliausių rojus.