Laikas atsiminti (3)

SCENA III
      Veikėjai: Vidinis, Pranas, Astė

VIDINIS. Kada dar savaitės penktadienį žymės mėnesio 13-ji?
PRANAS. Tai bent klausimas. Į tokius niekuomet neteko atsakinėti. 
              Bet gal nesupratau?
VIDINIS.  Turbūt reikalo nebuvo klausti. Birželio tryliktoji derinyje su
              penktadieniu – čia pat. Iki jo laiko beveik nelikę. O 
              skubėti ir išeiti išdegusiomis akimis  nesinori.
PRANAS.  Taip. Bet po to derinio bus šeštadienis, sekmadienis ir
              visos savaitės su penktadieniais
VIDINIS.  Bus. Bet  mums parankiausia rinktis mėnesio tryliktos
              dienos penktadienį Beje, sakyk, vežėjau, ar žinai, ką
                reiškia žodis “paraskvidekatriofobija”?
 
  Pranas lėtai, atrodytų - labai tingiai pasuko galvą, pakėlė ją aukščiau, kad atidžiau žvilgtelėtų į Vidinį. Jau kuris laikas, kai jis tikėjo ir laukė, kad dvasinė difuzija tarp jo ir Vidinio išplėtos savo galią ir ateis valanda, kuomet ne tik Vidinio poezija gebės persimesti į jo atmintį ir būti, tapti lyg sava, jo paties išdainuota, išgiedota. Dabar jis vėl sukluso, bandydamas išgirsti savyje pojūčių tėkmę, jų almą, tačiau neatrodė, kad reiškinys progresuoja. Tos mintys, kurios nesudėtos į posmus, į mūzą savaime neįsiskverbė į jo suvokimą; reikėjo paties Vidinio kalbėjimo, kad jos būtų išgirstos ir suprastos. Ir va – į  jųdviejų Erdvę, vadinama Pasoste, atėjo Astė. Ir tuomet, net nespėjus jai pratarti žodį:

PRANAS: Aste, žmogus net susapnuoti nemoka tai, ko šis ponas
              manęs klausia: ar žinau, kas yra… Ot, matai? Net ištarti
              nesugebu.
VIDINIS. Ką reiškia žodis “paraskvidekatriofobija”?
PRANAS. Nori protingą pavaizduoti. Tik kažin, ar ir šį kartą pavyks?
ASTĖ.    Labas, vyrukai. Mano sielai yra labiau rūpimų dalykų. Va,
            žiūriu, kur nešuliai? Lagaminai? Nematau. Atrodo, kad per
            ponios Citatos galvą vėl vėjai praūžė, palikdami apkalbų
            išvartas. Sklando gandas, kad ruošiatės į Vilnių.
VIDINIS. Į Vilnių visą laiką reikia būti pasiruošusiems. Bet yra
              tinkamesnis laikas ir nelabai tinkamas.
ASTĖ.      Ko gero. O ką reiškia žodis  “paraskvidekatriofobija”, na,
              nežinau. Pirmą kartą girdžiu. Suvokiu, kad gal net lietuvių
              kalbos žodynai jo negirdėję. Žodžio pabaigoje
              girdžiu “fobija”, o tai reiškia - “baimė”. Gal šis žodis
              reiškia kažkokios baimės ligą. Žinoma, spėju.
VIDINIS.  Puiku, Aste. Sukiesi apie tą pačią ašį.
              Paraskvidekatriofobija yra sunki liga. Daug žmonių serga
              ja. Įtariu, kad ponas Ypata taip pat.
PRANAS.  Atsiprašau, bet  neprisimenu, kad  kada nors poną Ypata 
              būčiau matęs serganti. Net ir nusičiaudint jo nesu girdėjęs.
VIDINIS.  Praeitų metų, ir būtent  balandžio 13 dienos karietos
              dienoraštyje yra įrašas, kad netikėtai sunkiai susirgo
              ponas Ypata. Pasižiūrėkite į kalendorių. Mėnesio 13d.
              sutapo su savaitės penktadieniu.
PRANAS.  Sakykim, kad taip. Na, ir kas? Argi tai nenatūralu? Kodėl
              gi Ypata negalėtų susirgti?
ASTĖ.      Palaukite, berniukai. Kad daug žmonių bijosi mėnesio 
                tryliktosios, tą mes visi žinome. Ir galbūt labiausiai
                amerikiečiai. Man regisi, kad suvokiu, ką
                reiškia “paraskvidekatriofobija”. Matyt, dar kažkas labiau 
                bijosi mėnesio  tryliktosios derinio su savaitės
                penktadieniu. Ar neprašaunu, ponas Vidini?
VIDINIS.  Tiesiai į dešimtuką, panele. Daug žmonių serga šią ligele. .
                Net labai žinomų. Napoleoną, pavyzdžiui, irgi vargino
                savaitės penktadienio ir mėnesio 13 dienos derinio fobija.
                Jokių svarbių reikalų, jokių mūšių nebuvo. Getė irgi visą
                parą neišlįsdavo iš patalo. O paklausykite, kas rašoma
                apie kompozitorių Arnoldą Šenbergą.
“Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklodę, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad  bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį “harmonija” ir  mirė be dvylikos minučių dvyliktą.

PRANAS. Hm. Atrodytų, protingiau galvoti, kad mėnulis ant galvos
              nenukristų. Bet jeigu rašo...
VIDINIS.  Toks mėnesio tryliktosios ir savaitės penktadienio dienų
                derinys pasitaiko kartą ar du kartus per  metus. Regisi, 
                šie metai tokį derinį turi tik kartą - birželio tryliktoji žymi
                mėnesio antrą penktadienį. Kiek ligonių vėl…
PRANAS.  Ir ponas Ypata.
VIDINIS.  Tai tik prielaida, kad Ypata serga šia liga… Prielaida,
                mielieji. Iki tryliktosios nepilna savaitė. Bus matyti, kaip
                iš tikrųjų.
PRANAS.  Tai todėl ir sakei, kad mūsų išvykimui 13-toji būtų
              parankiausia?
ASTĖ.      Suprantu, kad  ponia Citata apie judviejų kelionę į Vilnių
              nesapnavo.
VIDINIS.  Kada tai bus, Aste, kol kas tik Dievulis, težino. Mes dar
                neapsisprendėme. Bet kad iki birželio 13 neišvyksime, tai
                tikrai, kad -ne.
ASTĖ.      Ačiū, kad  nors iki tiek- ne. Yra, yra, deja, dalykų, kurie
                nelaidžiai kalbėti patarimus ar reikšti savo nuomones. Bet
                sakau, gal praleidę birželio tryliktosios  derinį su 
                penktadieniu, palaukite kito..
VIDINIS.  Kitas toks derinys bus tik  2009 metų vasario tryliktąją…
ASTĖ.      Ir  jūsų supratimu, tai labai ilgu laukti? Truputį daugiau,
                kaip pusmetis…
VIDINIS:  Paklausyk, Aste. Čia aš apie save…

Ir štai atėjo laikas,
Kai jau nereikia jo-
Įstrigo atplaiša į dalią iškentėtą,
Net nežinau,
Kokiu supratimu laikaus -     
Nei nusijuokti,
Nei mylėti jau nemoku.
Atėjo laikas toks, deja,
Kuomet ne lyg bažnyčioj
Viskas aišku nei aiškiau -
Jau nieko net ieškot nereikia,
Kažką daryti,
Kad galėtumei  turėti…
Sakyk, ar gali būti dar kažkas liūdniau?
 
ASTĖ. Išmėtytas. Ir labai.  Kaip ir Pranas. Abu jūs labai išmėtyti. Ir jeigu dievas man padės, galbūt daugiau surinksiu į vieną, negu tie balti ligoninių žmonės. Nepaisant to, pabandykite ir patys save surinkti į vieną. Sėkmės, berniukai.