01.27

Mačiau akis. Velnio akis, žybsinčias, įsiskverbusias į mane blogio akis.
Tarp paklodžių fantastiškoj senovinėj lovoj, nuostabioj archajiškoj viloj.
Bet ten tvyrojo blogis. prieblandoj rodos galėjau net užuosti jį. Viskas buvo persmelkta baimės šešėliais.
O tas vilos tamsus grožis, rodos, savo didingumu dar labiau slėgė. Sunku apibūdint save mažą mažą, didelėj senovinėj erdvėj, kur pastumti baldai, tau nenorint, girgžda lyg kalbėtų blogio užkeikimus.
Tvyrančią grėsmę apvainikavo eilinis mano sapnų epizodas – riekia bėgti, o tavo kojos rodos švininės, įbetonuotos ten, kur stovi.
Ką gi, šliaužte iššliaužiau iš lovos su baldakimu.... o toliau judėti nebuvo kur – aplink permatomi blogio žmonės, bereikšmiais veidais...