mano pėdose senka dangus
rodos prakaitas lašas po lašo
tykiai kapsi į pėdas sūrus
rodos nešdamas dangų prasmegčiau
gal numesčiau nuo savo pečių
ir įkaitusią miego žariją
niekuomet nežinai kuo gi tu
vis alsuoji į juodą naktinę
alsią gaivą lekuoji sykiu
kaip šuva nuo grandinės nutrūkęs
nutylėsi save nors žodžiu
liepoms žiedlapius žydint nuskynęs