Aš nusėdėtasis

(praeito amžiaus pavargėliams)

Ne tas ir ne šitas suolelis kirstinis,
Išėjęs iš dūminės pirkios angos,
Aš – naujojo amžiaus gudrybių kertinis –
Jau tyliai išnykti šiandieną rengiuos.

Mane nugulėjo ir kortom nulošė,
Ir laistėsi vynas ant kojų kreivų,
Čia valgė ir spirgais paskanintą košę
Su tolimo krašto žaliu kareiviu.

Šventadieniais likę ir mergė, ir vaikis
Per trobą tapnojo ir duso balsu,
Įkaitę man nugarą trankė palaikę
Su rankų alkūnėm kaip kietu basliu.

O kiek aš dainų ir sakmių čia girdėjau
Ir dūmų kiek gėriau – meluoti neduos,
Ir mirusių brolių ne kartą gedėjau,
Ir giesmių klausiau, ir šventosios maldos.

Dabar aš suklypęs ir niekas netaiso,
Nesukala kojų, nemato manęs,
Neplauna, tik laisto degtinę iš vaisių
Ir rėkia į ausį laukinių dainas.

Retai beišgirsi čia žmogišką šnektą,
Jie viską nusmilkė aguonų grūdais,
Tik supas miražais jų dienos ir naktys
Ir raukšlėjas sielos giliausiais randais.

Dar mintį ir vaizdą siunčiu aš gyviesiems –
Man nugara dega, liepsnoja troba,
Netrukus pavirsiu anglim ir degėsiais,
Išnyksiu ties gimstančios laisvės riba.