KAI

kai
čigonės į savo skaras
surišdavo burtus
ir sudėdavo į vežimus
vakaras perpjaudavo tiesą
į dvi lygias dalis
ir išmesdavo ant dulkino vieškelio
ant horizonto linijos
pakartas laužo šešėlis
spragsėdavo į tylos jaudulį
tu išsirengdavai iki baltumo
užsirišdavai akis alkio juosta
nuo kūno nuraškydavai gėdą
ir drebėdama laukdavai pravažiuojačio