Kartais būna smagu
Stebėti dūkstantį vėją,
Daužantį stiklą langų,
Vandenį kibiru liejant.
Norisi kartais pačiam
Audrą stiklinėj sukelti,
Ir, pasilikus kurčiam,
Viską pasauly suvelti.
Esti ir tokių dienų,
Kad lyg primurkdytas būni,
Susigūži vienas vienui
Ir savo nuotaikoj pūni.
Spjaudai nelaimes, vargus,
Keikdamas ateitį juodą,
Kitaip juk niekad nebus —
Basom — per stingdantį gruodą.
[1988]