Geri darbai

Matui patikdavo stovėti ant tiltelio bei persisvėrus per turėklus mėtyti į vandenį monetas. Apačioje jų buvo galybė, ir jis mėgo žvelgti gilyn, kur žibėjo daugybė atspindžių. Daug žmonių čia mėtydavo pinigus, ypač dėl asmeninių priežasčių ar prietarų, o galiausiai ir dėl paprasto tikėjimo, kad įmetus monetą ims sektis. O Matas mėtė dėl įdomumo, ir dar todėl, kad jo maža širdelė visuomet suvirpėdavo pagalvojus, kad ten apačioje spindi ir jo monetos.
Prisirinkęs pinigų po vieną ar du centus kartais jis norėdavo juos atiduoti elgetoms, tačiau šelpti tokį mažą kiekį atrodė nepatogu, taigi dažniausiai jis vėl stovėdavo ant liepto.
Tą pavakarę čia buvo visiškai tuščia. Berniukas saujoje turėjo apie dvidešimt monetų ir iš jaudulio plakančia širdimi svaidė jas į upelį. Atsimušusios į vandens paviršių monetos sukeldavo įvairiausias šilkines bangeles, ir jos palengva plakė tiltelio kraštą. Užsižiūrėjęs į virpantį vandens paviršių Matas ne iš karto pastebėjo, kad šį vakarą jis buvo ne vienas. Kažkoks kitas berniukas stovėjo kitoje pusėje ir žiūrėjo į vandenį. Staiga jų žvilgsniai susitiko, ir Matas nusprendė, kad taip tylėti yra nemandagu. Juk tėvai visada mokė jį būti paslaugiu, todėl nedrasiai priėjęs pasisveikino.
- Labas, - atsakė nepažįstamasis, - ką čia darai?
- Svaidau monetas, - atsakė berniukas ir atkišo delną, - nori pabandyti?
- Ne
Keistuolis nusisuko ir vėl įsistebeilijo žemyn. Matas pasijuto nejaukiai, todėl daugiau nebedrįso nieko siūlyti.
- Kvailai darai, kad svaidai tuos pinigus, - lyg tarp kitko pasakė nepažįstamasis, - kokia iš to nauda?
Kokia iš to nauda?? Kokia iš to nauda?! Dar niekad Mato galvoje nesisuko toks klausimas, ir jis susimąstė.
-Mmm... - pradėjo, ir norėdamas pasirodyti protingesnis pasakė, - daugelis tiki, kad tai atneš laimę
- Tai tu tiki prietarais? Ne Dievu?
- Tikiu Dievu, - atsakė Matas ir sugniaužė monetas delne
Keistasis berniukas dar kiek patylėjo, o tada atsisuko ir nepaprastai didžiuodamasis atsakė.
- Monetų svaidymas - niekai. Pavyzdžiui mano tėtis pinigus aukoja bažnyčiai.  Visada nuėjus palieka galybę pinigų. O juk tai Dievui patinka labiau
Berniukas išsižiojo.
- Kodėl?
- Na, pagalvok. Kuo daugiau pinigų paaukoji tuo geriau. Juk atiduodi juos Dievui. O paskui, amžinąjame gyvenime už tai gausi trigubai! Tėtis visuomet taip sako.
- Wow, tu čia apie dangaus karalystę? - išsižiojo Matas. Taip taip taip, jis girdėjo apie ją!
- Taip
- Tuomet gaunasi kaip kokia išankstinė rezervacija? - paklausė Matas žibančiomis akimis, - Tu jau rezervavai sau vietą dangaus karalystėje?
- Ei, rimtai, - nudžiugo berniukas, - Tikrai, mes jau visa šeima eisime į dangų!
Tačiau staiga Matas nutilo.
- O kaip tuomet, geri darbai? - sušnabždėjo
- Kokie geri darbai?
- Kam reikia daryti gerus darbus, jei gali tik nunešti pinigus, ir jau gauni vietą danguje?
- Nežinau, - trūktelėjo pečiais šis, - vadinasi, jie nereikalingi
Kurį laiką abu žiūrėjo žemyn, paskendę savo mintyse, lyg tamsiam upės vandeny, tarp galybės žibančių monetų, o paskui keistasis berniukas atsisveikino ir nuėjo. Matas dar nulydėjo jį akimis, o tuomet vėl persisvėrė per turėklus ir vieną po kitos lėtai sumetė vandenin likusias monetas galvodamas, kad galbūt tai daro paskutinį kartą. Juk savo vietos danguje jis dar nerezervavo.