Tu niekada nebuvai tokia kaip ji

                          „Tu niekada nebuvai tokia kaip ji“

VEIKĖJAI:

Dėdė – Kvaištelėjęs pensijon išėjęs kareivis, kare praradęs abi kojas;
Leo – Napoleono paveikslas;
Siuzan – Dėdės dukterėčia;

[Vidury senoviško kambario supamojoje kėdėje sėdi senas Dėdė, atsisukęs į sieną, ant kurios didelis Napoleono paveikslas, kuriame Napoleonas pavaizduotas iki pusės miško fone. Kambario šonuose vaikštinėja Siuzan kažką mokydamasi]

Dėdė:
- Klausyk, Leo, tu pameni, rodžiau tau jos nuotraukas... Ji buvo tokia neapsakomai nuostabi... Jos šilkiniai aukso spalvos plaukai vyniodavosi man ant kaklo, kai mes stengdavomės negirdėti už lango besproginėjančių bombų ir bombelių... Jos akys būdavo tokios tamsiai rudos... Tarytum du angliukai jos sniego baltumo veide. Jos kūnas, ak, jos kūnas... Mano senio širdis ir dabar smarkiau tuksėti pradeda ją prisiminus... Kokie dailūs buvo jos pirštai, liesdami mano kruvinas kojas... Ar tu supranti, Leo, kaip aš ją vis dar myliu?

[Leo supratingai tyli akimis kontaktuodamas su dėde ir taip jį paremdamas.]

Dėdė:
- Tu visuomet buvai mano geriausias draugas, po to, kai visi gyvieji jau nebe gyvi... Dėkoju tau už išklausymą ir paramą visus šiuos metus...

Siuzan:
- Dėdė, tyliau!

Dėdė [pašnibždomis] :
- Ak, taip, tu mokaisi...  [Garsiau ir sarkastiškai] Atleisk, kad besidalindamas savo gyvenimu aš tau apsunkinu išmokti kažkokį trieilį... Koks aš egoistas...

Siuzan:
- Nieko tokio, dėdė. Aš žinau, kad tu senas ir nieko nebesupranti. Net kokiu garsu pats šiuo metu kalbi. Aš supratinga ir man tu teisintis neprivalai, beje, tai ne trieilis...

Dėdė [Pašnibždomis Napoleonui] :
- Karas buvo šiltesnė vieta nei jos širdis...

[Leo supratingai tyli, akimis kontaktuodamas su dėde ir taip jį paremdamas]

Siuzan:
- Ką sakei, dėde?

Dėdė:
- Nieko, tik prisiminiau karą...

Siuzan:
- Ak, taip... Kaip visuomet... O dabar patylėk, dėkui. „Į švytintį langą vogčiom pažvelgęs...“

Dėdė: [Pasakoja Napoleonui]
- Taip, ji kieta kaip akmuo. Kaip aš pasiilgstu savo Antuanetės...

Siuzan:
- „...Iš lėto nutolsta žmogus...“

Dėdė:
- Štai Antuanetė tai buvo dama...

Siuzan:
- „...Kas naktį vėlyvą atšaus durų velkę?...“

Dėdė:
- ...Kuriai vyras būdavo viršesnis, tačiau toks...

Siuzan:
- „...Kas tyliai, be žodžių, prie jo priglus?...“

Dėdė:
- ...Kurį ji pati gali suvaldyti...

Siuzan:
- „Kam bus jis sala, po bangų išdavystės?...“

Dėdė:
- ...Savo neapsakoma energija ir neaprėpiamu gerumu.

Siuzan:
- „...Kam užmirštas tolimo kranto lietus?...“

Dėdė:
- Pamenu, kai Siuzan atsirado mano šeimoje...

Siuzan:
- „...Mes taip norėtume kartais...“

Dėdė:
- ...Ji buvo pirmoji mergaitė...

Siuzan:
- „...Pavyti nutolstantį žmogų per mūsų metus...“

Dėdė:
- ...Mūsų vyriškoje giminėje.

Siuzan:
- „...O žmonės nueina – pro mus ir iš mūsų...“

Dėdė:
- Mes visi tikėjomės joje atarsti tą gležnumą, trapumą, kuriuo pasižymi moterys...

Siuzan:
- „...Vienų mes nespėjam pašaukt kelyje...“

Dėdė:
- ...Kuriuo pasižymėjo ir manoji Antuanetė...

Siuzan:
- „...Kiti mus apleidžia, lyg skurdų būstą...“

Dėdė:
- ...Tačiau, deja, augdama tarp vyrų, Siuzan tapo savimi pasitikinti, savarankiška, kieta, nereikalaujanti pagalbos ir paramos moterimi...

Siuzan:
- „...O kartais mes patys išvarom, deja...“

Dėdė:
- ...Už tai aš jos visą gyvenimą nekenčiau ir [dar labiau nutildo balsą] vis dar nekenčiu...

Siuzan:
- „...Man liūdna, kai žingsnių spalvas prarandam...“

Dėdė:
- ...Tas jos perdėtas pasitikėjimas savimi, tie jos principai ir iliuzija, jog ji svarbiausia ir viršiausia iš visų [Dėdės antakiai ir visas veidas ima nervingai trūkčioti], visą gyvenimą aš laukiau tos akimirkos, kai ji... NUMIRS...

Siuzan:
- „...Kai vakaras baigias jaukus...“

Dėdė:
- Aš jai leisdavau žaisti su degtukais... Eiti per gatvę neapsižiūrėjus... Per lietų lakstyti basomis... Kartais net siūlydavau su pusbroliu pažaisti cirką, kai ji būna mergina, į kurią fokusininkas mėto peilius...

Siuzan:
- „...Kaip lietūs nutolsta nuo užmiršto kranto...“

Dėdė:
- Bet ta kalė išgyveno. Ji rodėsi lyg nemirtinga... Nieko, [Dėdė lėtai keliasi nuo savo supamosios kėdės ir eina prie stalčių, akies krašteliu stebėdamas Siuzan] viskas pataisoma...

Siuzan:
- „...Kai tyliai, be žodžių...“

Dėdė:
- Nesi tu nemirtinga, štai šituo atveju tu būsi GALŲ GALE panaši į Antuanetę! [Dėdė nusitaiko į Siuzan senu pistoletu ir jai atsisukus, paspaudžia gaiduką.]

[Siuzan po šūvio krenta atbula ir kraujuodama ant grindų bando kažką pasakyti]

Dėdė:
- Matai, Leo, Antuanetė taip pat atrodė neapsakomo grožio mirties deivė... Na, Siuzan dar tektų daug pasimokyti iki tokio grožio, tačiau... Kaip pirmam kartui – visai nieko... O dabar, sudie, senas geras drauguži, einu pas savo Antuanetę, kur mes visą gyvenimą būsime kartu...

[Dėdė nusitaiko į save ir nusišauna]

Siuzan:
- „...Kai tyliai... Tyliai... Be... Be... Žodžių... Žodžių... Žodžių... Nueina... Žmogus...“

[Siuzan guli lyg stiklinėmis akimis spoksodama į lubas. Ji mirė. Kaip ir Dėdė]

[Leo supratingai tyli, akimis mėgindamas kontaktuoti su dėde ir taip jį paremdamas.]

 
                                        [UŽDANGA]