šimtas metrų per sekundę

Mano moliuskai
užsidarę duris
į namus niekada
nieko neįleidžia
visad kiša liežuvį
kai sėdi
paskutiniame traukinio vagone
prie lango

nors
vyresnieji
sako
kad-negražu.

Specialiai erzina vėją-
iš tikrųjų pavydi
nes nemoka taip greit
judėti
iš čia-į ten.

Mano mėlynos vasaros dienos
sudėtos brūkšniukais
tirpsta
kol pasiekia
tirštą cukraus masę
ir velias į plaukus

kai kažkur kaukia
vėjas
ir tupi vilkas
didžiulėje jachtoje-
naktį žiūri į jūrą,
skalauja jo kailį lietus.

Drugeliai suraišioti pančiais
prie jo letenų
nesiekia pilvo
ir neaišku ar sieks
-
mano mėlynos vasaros
moliuskai
šnabždasi
palei vilko ausis

-koks jis didelis-
vienas
ir mėlynas

cukruotu liežuvio galiuku
paliečia juodą nakties dangų
ir letena dengiasi nosį-
kvepia saldžiai
taip saldžiai,
kad baisu ir kvėpuoti

kai mes
viens į kitą
-traukiniais-
kaip vėjas
(šimtas metrų per sekundę)

išlipam toj pačioj
stotelėj
tyliai apsidairom
nestebimi
ir pakštelim greit
viens kitam
į žandus.

Pilve drugeliai
cukruotais ūsais
ir vilkas kaip vaikas
springsta iš laimės.