Depresija( padėk žmogui)

Jai  gyventi neleido lietus iš kivirčo išspausdamas votį
Nakčiai leisdamas vaistus skaudžius trukdė jonvabaliui blaiviai galvoti .
Užrakinęs į sapną vartus, aršiai draskė pagalvę lašais.
Per vėlai, per vėlai, per vėlai mintys liejos į upę nuodais.

Išgyvenimai išdaužė langus akmenim pasivertę sunkiais,
Bet po to lyg žinodami  jautė, kad sugrįš jie ėriuko sparnais.
Raumeningų minčių nebeliko, jėgos tirpo akių žalume.
Grižo dieną užuomarša saulė, bet nakties mėnesiena dar ne.

Ir prisiminė kartkartėm klydus iš paikybės supjausčius pirštus,
Kai sūpuoklės pasėjo mėlynę ji kadaise išardė lizdus.
Ji  kaip vienišas riteris jojo per emocijų mūšį lėtai,
Bet sustojus (mirštant) dar kart pakartojo: per vėlai per vėlai per vėlai...