Gyvenimas iš reikalo

Būtent.
Jokiais būdais jo negalėtum pavadinti maloniu arba Gyvenimu savo malonumui. Taip pat negalima būtų jo vadinti laimingu. Laimingas gyvenimas! Cha, tik ne šis. Šiam atvejui tokia formuluotė būtų kaip įžeidimas, spjūvis į veidą. Arba kaip gražiai skambėtų - Gyvenimo džiaugsmas! Taip, bet tai būtų netiesa šio gyvenimo adresu.
Šiame gyvenime nebuvo tokių dalykų, kaip laimė, džiaugsmas arba malonumas. Netgi naudos jame nebuvo jokios, taigi ir pavadinti jį Gyvenimu dėl naudos būtų visiškai neteisinga. Jeigu tas gyvenimas bent būtų apdraustas, tada mirties atveju jis būtų atnešęs kokią naudą mirusiojo artimiesiems. Dabar ir to nebuvo, niekam nešovė į galvą mintis apdrausti tokį niekam tikusį gyvenimą.
Tai buvo Gyvenimas iš reikalo! Reikėjo kažkodėl jį pragyventi. Pergyventi. Sugyventi iki paskutinės. Praeiti visa tai - kūdikystė, vaikystė, kiaulytė, angina, paauglystė, jaunystė, pirma taurelė, pirma naktis, vieni nusivylimai, branda, šeima, senatvė ir mirtis.
Ir mirtis. Taip. Atėjo toks metas, kai baigėsi reikalas gyventi. Viskas jau buvo išgyventa, laikas, skirtas sutvarkyti reikalus baigėsi, kitų reikalų neatsirado, buvo prieita tam tikra riba, kelio pabaiga, kelią nutraukė praraja, bedugnė, tai ir buvo ženklas, kad darbas baigtas, jūs atleistas, ačiū...
Aišku, gal ir buvo galima anksčiau pranešti, kad Jūsų stotelė artėja, ruoškitės išlipti. Bet kita vertus ar tai taip jau svarbu, kai gyvenai ne dėl malonumo, ne iš laimės, o dėl reikalo. Juk nėra gaila viską palikti, viską, kas neatnešė nei laimės, nei pasitenkinimo, nei pinigų, o dar ir sveikatą kainavo. Atvirkščiai, turėtų ateiti ilgai lauktas palengvėjimas - „pagaliau!“, kaip po sunkios darbo prie konvejerio dienos. Juk iš esmės, tai ir buvo nesibaigiantis konvejeris. Ačiū Dievui, pagaliau jis baigėsi.
Gyvenimas iš reikalo. Kiek aš tokių mačiau. Štai ir dar vienas baigėsi.