Kapinių vienuma

Panūdę kūnai ir vargai, šeimom atgulę nebekrykštaus.
Šaltom pakalnėm amžinai gyvens pušų kvapų jaunystė.
Ir beržo tošis niekada jau nebebus tokia protinga,
Bet tegyvena čia viena saujelė smėlio gailestinga.

Iš akmenų takai balti išraižo žodžių kelią vingrų.
Neklausia niekas ar girdi garsus išbelstus melodingai.
Keliauti čia kaip visados jauki aušra pritingi,
Nes tamsos slepia aitrias vėsumas per saulės sprindį.

Ir čia gūdi ta valanda, kai žvakės gęstančios sumiega.
Tylos akimirka pilna išsikelia tolyn, jos lieka.
Ir takuose ramu, tik žingsniai kartais skardūs aidi
Be ašarų klaiku, be jų ir akys tuščios merkias...