***

Gyvenimas - tai keistas dalykas: vieną akimirką jautiesi tarsi skrajodama padebesiais, o kitą - pragaro liepsnos jau degina tavo sielą. Keista yra tai, jog laimingos akimirkos prabėga taip greitai tarsi smėlis, palikdamos tik žinojimą, kad kažkada tai jautei. Tačiau agonijos kupinos minutės užtrunka, prailgsta ir palieka žymes sieloj visam gyvenimui. Kodėl taip yra?
Kiekviena diena - tai simbolinė kova. Žmogaus viduje vykstakova tarp jame slypinčiu angelių ir demonų, ir tik jo vieno apsisprendimas gali nulemti, kurie iš jų tą kovą laimės. Mes kartais net patys nesuvokiame, kai pergalę padovanojame ne tai pusej, kuriai norėjome. Leisdami prasiveršti jausmams, kuriuos geriau būtų paslėpti, atstumemia žmones, be kurių negalime suvokti savo gyvenimo kelio. Vienas ar kitas nelaiku pasakytas žodis gali sugriauti ilgai brandintą ir tausotą draugystę. O vėliau ją labai sunku susigrąžinti... Dažnai tai net neįmanoma. Vėliau mąstai: „ Kodėl aš taip padariau? “ Bet, kaip sakoma, kas padaryta, to nebepakeisi, laiko neatsuksi, o žodžių neištrinsi. Ką gi, tenka su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.
Tuomet lieka pamirštos geros akimirkos, praleistos su tais žmonėmis. Net keista, kaip greitai žmogus gali išsižadėti to, kas jam buvo taip svarb u ir gera. Gerų akimirkų gyvenime yra tiek pat kiek ir sunkių. tačiau žmogus linkęs nesudvejodamas jų atsisakyti, kad paliktų save skausmo glėbyje.
Tokia jau yra žmogaus prigimtis. Tačiau aš manau, jog verta įvertinti, tai ką turime, kol viso šito nepraradome. Daug kartų esu praradus sau brangius žmonės dėl įvairių dal;ykų, todėl tuos žmones, kuriuos šalia turiu dabar vertinu ir net neketinu jų paleisti tiesiog taip. žinau padariau aš daug klaidų, tačiau kiekvienas žmogus juk turi teisę į antrą šansą. tikiuosi juo man leis pasinaudot. Juk tada, kai klydo jie, aš sugebėjau atleisti. Tačiau likusi pagieža padarė savo. Šįkart aš pasistengsiu viską išsiaiškint, kad neliktų nė trupučio abejonės. Galiausiai, juk aš vis dar tikiu vėjo atnešaqma laiminga pasakos pabaiga...