Aksomas

Pagaliau atėjo  naktis padengta aksomu! Pagaliau laisvė mintims, kurių neveikia žmonės su įdiegtais rutinos mechanizmais, tiksi laikrodžiai, plinta minčių lavina, kai juntamas karštligiškas skubėjimo tempas, tūkstančiai balsų, kalbančių tik apie materialius dalykus – pinigus ir darbą, kuris užlieja pasaulį nuo pat ryto...

Pagaliau laikas oriai tiksi skardžiais  sekundžių tvinksniais. Nurimsta šurmulys, įtemta atmosfera, ilsisi šaligatvio plytelės, iškentėjusios dar vienos dienos  batų rezonansą.
Dabar medžiai suspindi aksomine nakties spalva- spinduliai žaidžia  su jų lapais vėjo žaidimą, namai pasidengia šešėlių potėpiais su neįminta paslaptimi. Vienur ir kitur dar dega darboholikų lempos, sukasi minčių  sraigtai nuo darbo iki darbo. O virš mano galvos spindi Mėnulis- nakties karalius . Spingsi tūkstančiai žvaigždžių, kurios slepia savus gyvenimus ir pasaulius, susijungusius į  savus žvaigždynus ir galaktikas.

Iš tamsos išneria varna ir nutūpia  ant alėjos medžio . Žiūri akimis, pilnomis nakties sidabro . Netoliese matosi  kapinaitės ir būrys tamsiųjų, karksiančių savo niūrias giesmes. Viena iš jų nutūpia ant mano grakščios rankos ir mes sužaidžiame  akių žaidimą kurį tesupranta ji ir aš savo vaizduotės labirintuose.

Alėjoje lyg sargai dega gotikiniai žibintai . Prie jų būriuojasi  nakties drugiai, gimę iš tamsos . Žolė pasidabina  deimantų karoliais . Krenta dienos įtampa lašelių pavidalu. Tikrasis grožis pasirodo naktį.