Tally-ho

Tally-ho! Klausiate, 
ką jums sako apkrikštytasai ugnimi?
Verčiau klauskite, kokia jo barzda ir kas
brazda po jūsų dvokiančia lova. Durys
užrakintos: glauskite  liežuvius prie šaltų
rankenų, jausdami drėkstančias papilves,
jei nepažįstate griūties aido.

Arba klauskite, kur slepiasi tie skambūs
cinkuoti niekeliai, draiskanos ir svilėsiai,
kurie jus įkvepia, ir tie seni vinys, kuriais
jus prikaltų jūsų pačių klausimo svaiguly:
vos išsižiojate klausti, jūs svirduliuojate, jūs
šokate, taigi esate pavojingi patys sau.

Tally-ho, jūs apie jį vis dar klausiate?
Iš jo burnos tįsta ore raštu jums atsakančios
seilės, virš jo galvos – drebantis tūkstančio
kvapų stulpas, dienos čia plūsta pro šalį
tarytum murzinas kraujoplūdis, kuris
baigsis, kai žvėries mėsa taps švari.

Jūsų plakančias širdis jis atplaks
savo ištinusiu avijaučio liežuviu.

Tally-ho, klausiate apie tą, kurio
neįmanoma aprašyti, ir kuris mąsto,
ko neįmanoma ištarti? Štai jis: dėvi
rožinę striukę, šaukdamas
tally-ho,

tai skylė, pro kurią tally-ho mus palieka
ir visokia gyvastis įšliaužia: skaitykite,
ką jos pėdsakas rašo ant grindinio.

Jūs nieko neklausiate?
Šnibždėkite tally-ho, valgykite
sumuštinius, slaugykite
sumuštuosius.