Tavo akys

Tai nėra prakeiktas jausmas,
Tai nėra tuščias geismas.
Mato: audros, karai, draugo išdavystė, nors to niekad neužrašė,
Bet sugėrė.
Kaip stiklo vata niekada netiks įtraukti kraują,
Taip ir tu.
Ir tavo maža tuštybė.

Išvadavo tave šiandien,
Bet tą dieną prieš rytojų
Užmiršo, kad egzistuoji.

Šį kartą nesubjauroji,
Nes supranti,
Kad vėl iš naujo gali atsispirti.
Netameti to, kas tau nušvito, kad nesudegt.

Perdegė mažiausios pačios lemputės,
O jos...
O jos gražiausiai apšvietė tai,
Kas buvo tik tavo.
Ir tik už tai tavęs neužmiršta.

Ak tos tavo akys...