Rãsos

Siuvinėjom tada drėgnais
šalikėliais šalikelių. Regis,
tuokart bandė mus užrašyti.
Skraidė raidelės aplinkui.

Patekėjo mums danguje
trūkčiojanti nulio akis,
tarsi verksmas čirpė ir zirzė
šviesa iš melzgano liūno,

iš liūdno, kur iš eižėjančios
eketės plūdo į mus, ak, išplūdo,
o paskui sunkė mums atkakliai
nuobodų nuodą paguodos.

Mums švietė lauko išviečių
širdys, ir kai likom be vietos –
baltas dūmas ir pamaldumas
pūgos, regėjos, be pabaigos.

Buvo puota ir nebuvo po to.
Kliudėme kruviną krūmą.
Šviesios dulkės dabar man
paguoda: ten slapta tavo oda

tebešokdina manąją odą, ir
neatrodo, kad sužydėtų papartis:
dangus kaip išbertas. Lyg būtų
rašyta ranka ir išlieta degtinės

ar žibalo. Lyg brėkštų ir leiptų
šviesa, ir skleistųs rusenančios
reikšmės: ore tave degančios
fleitos mylėtų, ir mėlynos

grandinėlės žuvyčių apvytų
vieną mane vandeny, ten,
kur per amžius du mes
pailstame atsispindėti.