Į lenktynes su pasauliu

Mergaitė maža,
Su raudona,
Lyg aguonos suknia...
Lėkė tuščia,
Tokia vieniša gatve,
Besimaudančia šviesoje.
Žibintas ant stulpo lyg pakaruoklis kabėjo...
Mergaitės nuotaika aplink ja sukinėjos,
Jausmas per jausmą ėjo
Ir kažkuo ji vis tikėjo...
Krutinėj vis kandys plazdėjo,
Kol mėnulis ja tyrinėjo,
Asfaltas batelių kaukšėjimą gėrė...
Ir medis ją nurenginėjo...

Mėnulis nuraudes danguje kabėjo.
O ji vis ėjo ir ėjo ir dar labiau skubėjo...
Raudona suknia jau išaukta ir purvais apnešta...
Mergaite o dabar jau mergina, bėgo ir bėgo tekina...
Pasislėpti dar labiau norėjo.
Gyvenimas paskui ja dardėjo ir aplenkti norėjo.
Ir viskas dar labiau skubėjo.
Vis miegas amžinas su ja galinėjos
Ir mūšius pralaiminėjo.
Kol karą priėjo ir ja nugalėjo.

Mergina maža karste gulėjo
Fortepijono rekvija ja į dangu lydėjo.
Ir Mėnulis  į ja apsiašarojęs žiūrėjo.
Medis besotis jau kitą nurenginėjo.
O asfaltas jau kitą romaną turėjo...
Ir niekur ji nepabėgo, nors ir labai norėjo...