Gyvenimo ironija

Kokia gyvenimo ironija,
Kad draugas draugui pamelavo.
Tarp mūsų buvo nuostabi harmonija,
O jis sugriovė ją, ir mus apgavo.

Kodėl pasaulis pilnas pavydžių žmonių?
Kurie net ir draugams nelinki laimės.
Juk pasauly tiek daug vienišų širdžių,
Širdžių kurioms taipogi reikia meilės.

Gal jis galvojo, kad draugą apgavęs
Šiame pasaulyje suras sau laimę?
Bet jis suklydo jam sumelavęs
Ir dabar jaučia didžiulę baimę,

Baimę būt atstumtam geriausio draugo.
Juk kartu jie žaidė ir kartu užaugo.
O dabar prarasti draugą bijo
Ir mano, kad žaizdos jau gyja.

Tačiau jis klydo taip manydamas,
Nes draugo širdy nuoskauda liko.
Jis manė, kad poros meilę ardydamas
Draugui toks pats išliko.

Kokia gyvenimo ironija,
Nužudžiusi širdžių harmoniją.