Vėjas nuo jūros. 6 skyrius

6 SKYRIUS

Pabudau krečiamas šalčio. Ne šiaip nakties vėsumos ar skersvėjo, traukiančio pro palapinės įėjimą, bet žvarbaus šalčio, smelkiančio iki pat kaulų čiulpų, stingdančio, regis, net mintis. Atmerkęs akis neišvydau nieko, tik akliną tamsą.

Aš gulėjau nuogas ant kieto, ledinio paviršiaus, kuris nė kiek nepriminė to minkštučio miegmaišio, kuriame, puikiai prisimenu, užmigau. Kas per velniava?

Bandydamas sėstis netikėtai ir gana skaudžiai sudaviau kakta į kažką kieto. Virš manęs, ne toliau kaip per ištiestą ranką, buvo glotnios lyg stiklas lubos, tokios pat ledinės, vietomis aptrauktos šerkšnu. Kai alkūnėmis įsirėmiau į šaltas sienas, ne juokais supanikavau. Neaišku kaip, aš atsidūriau

karste!

kažkokioje ledo dėžėje, ir išėjimo iš čia užčiuopti man nesisekė. Iš visų jėgų padaužiau kumščiais į sienas ir surikau drebančiu balsu. Mano šauksmas, atsimušęs nuo sienų, pagarsėjo kelis kartus ir kurtino.

Raičiausi, spardžiau kojomis lubas, sienas, trankiausi kumščiais nesuvokdamas, kas čia vyksta. Jutau, jog po vieno nesėkmingo spyrio kairės kojos nykštį staiga skaudžiai sudiegė, tačiau beveik nekreipiau į tai dėmesio. Klykiau, stengdamasis prisišaukti pagalbos.

Pagaliau pastebėjau, jog šis ledinis kalėjimas nuo kažkurių mano judesių truputį kruta, o kojūgalyje išvydau silpnutį šviesos spindulėlį. Ištiesiau rankas virš galvos ir įsirėmiau į dėžės galą, o kojomis užčiuopiau priešingą pusę. Atsargiai stumtelėjau. Šviesos spindulėlis tapo akinančiai baltas, išplito ir virto plačiu stačiakampiu, kurio viduryje išvydau savo pėdų siluetą. Stumtelėjau dar kartą, ir grindys ėmė judėti tartum ant ratukų. Atsistūminėjau nuo sienų, lubų, kol galų gale, lyg stalčius be sienelių, grindys kartu su manimi išriedėjo į išorę, į šviesą, į šilumą.

Mano pamėlęs kūnas garavo ir nesuvaldomai, kone spazmingai, drebėjo. Praėjo keliolika labai ilgų sekundžių, kol akys priprato prie rėžiančios šviesos, ir galėjau apsidairyti.

Aš gulėjau ant ilgo metalinio stalčiaus. Spintoje, iš kurios išsivadavau, tokių stalčių buvo kelios eilės. Pagaliau suvokiau, kur esu. Morge.

Grindys ir sienos buvo padengtos baltomis, vietomis aptrupėjusiomis keraminėmis plytelėmis. Įtariau, jog iš tiesų jos buvo vėsios, tačiau, kai nulipau nuo stalčiaus ir netvirtai atsistojau, mano sužvarbusioms pėdoms jos pasirodė palaimingai šiltos.

Kambarys dvokė chlorkalkėmis, lyg ką tik išdezinfekuotame viešajame tualete. Palubėje plieskiančios fluorescencinės lempos akino, išskyrus vieną, kuri mirgėjo ir zvimbė, niekaip negalėdama užsižiebti.

Šlubčiodamas dėl užgauto nykščio nuklibinkščiavau link durų, už kurių išvydau trumpą koridoriuką, už dešimties metrų sukantį į dešinę. Chlorkalkių kvapas čia buvo silpnesnis. Už posūkio radau kitas duris ir pravėriau jas.

Du vyrai baltais chalatais stovėjo palinkę prie ilgo stalo, ant kurio gulėjo kūnas. Į mano nuogą povyzą jie nekreipė nė menkiausio dėmesio, lyg būčiau nematomas. Priėjau arčiau.

Vyrai abejingais veidais darbavosi skalpeliais. Gan lieso kūno krūtinės ląsta ir pilvas buvo perpjauti išilgai, oda atversta į šalis, lyg striukės raudonu pamušalu skvernai. Penis nupjautas ir padėtas šalia, į metalinę vonelę. Pažvelgęs į lavono veidą pajutau, kaip žemė ima trūkčioti tai į kairę, tai į dešinę, lyg stengdamasi išslysti iš po manęs. Tai buvo Kristupas.

Vienas iš skrodikų vikriais judesiais perrėžė odą ir raumenis aplink petį, perpjovė sausgysles. Sniego baltumo sąnarys šlapiai trakštelėjo ir ranka atsiskyrė lyg šlaunelė nuo darinėjamos vištos. Vyras tuomet tokiu pat būdu perpjovė ranką per alkūnę. Atskyrė riešą. Apžiūrėjo kiekvieną dalį. Jo veide atsispindėjo neslepiamas susidomėjimas.

Jaučiau, kaip mano kūnas ėmė nevaldomai virpėti nuo šleikštulio, tačiau negalėjau atplėšti akių, tiesiog stovėjau ir žiūrėjau, kaip mano draugo kūną narsto į sudėtines dalis, kaip lyg sparnelius nuo musės nuo jo nutrauko galūnes, kaip rūšiuoja jo kūno gabalus pagal kategorijas.

Suzvimbė skritulinis pjūklas. Stebėjau kaip lengvai, lyg įkaitintas lituoklis į sviestą, jis per porą centimetrų panyra į Kristupo smilkinį, tiesiai per punktyrinės linijos vidurį, ir keliauja aplink, lėtai, be pastangų. Kiaušas atsiskyrė ir pasiliko skrodiko rankose, o nuo įkaitusio pjūvio pasklido dulkės, kvepiančios kaip sename aliejuje skrudinti svogūnai.

Tas kvapas buvo paskutinis lašas: aš pribėgau prie kampo, atsirėmiau ranka į sieną ir ėmiau žiaugčioti. Burną pripildė deginanti tulžis, pagimdžiusi dar, ir dar vieną spazmų bangą.

- Nori su manim pažaisti? - pasigirdo vaikiškas balselis, ir aš atsisukau kaip įgeltas. Šalia stovėjo gal ketverių penkerių metukų vaikėzas sudriskusiom kelnytėm ir palaidais marškiniais. Jo veidas ir rankos atrodė taip, lyg jis visą dieną būtų rausęsis po žemes. Susivėlę plaukai neklusniai stirksojo baltais kuokštais į visas puses. Tipiškas kaimo berniūkštis po sunkios žaidimų dienos.

- Aš žinau vieną gerą žaidimą. Einam, pamatysi, bus smagu! - jis paėmė mane už rankos ir nusitempė. Praeidamas jis šypsodamasis pamojo skrodikams, ir šie pasisveikindami linktelėjo. Jų veidai - labai pažįstami. Na, žinoma. Du gydytojai iš populiaraus medicininio serialo, kurį rodo trečiadieniais iškart po žinių.

Vadinasi, sapnuoju. Bet ar tikrai? Per daug viskas realu, per daug tikra. Įsižnybau sau į šoną, gana stipriai. Skauda, tačiau neprabudau. Reikia ko nors rimčiau. Pačiupau skalpelį nuo skrodikų padėklo ir švelniai brūkštelėjau per piršto galiuką. Spindintys ašmenys paniro į odą, nesutikdami pasipriešinimo, tačiau jau po akimirkos pajutau veriantį skausmą, o grindų plytelės nusidažė chaotiškais kraujo lašų ornamentais.

Atrodo, truputį persistengiau. Neturėjau nė gabalėlio medžiagos kraujavimui sustabdyti ir nesugalvojau nieko geriau, kaip susikišti pirštą į burną. Nekoks sumanymas. Sūrus ir tuo pat metu kiek salstelėjęs kraujo skonis, sumišęs su karčia tulžimi, vos vėl manęs nesuvimdė.

- Einam gi, šitą žaidimą po to pažaisim! - vaikėzas tempėsi mane tolyn, link įstiklintų dvivėrių durų, už kurių dar nebuvau. Paklusniai pėdinau paskui jį, nors tas vaikiškas azartas mane šiurpino.

Nuo vaikystės pažįstamas chloruoto vandens kvapas, sustingęs baseino paviršius, aidas, po keliskart atkartojantis kiekvieną basos kojos šleptelėjimą, kiekvieną šnibždesį. Ant vandens plūduriavo dvi lentos, ant jų aukštielninkos gulėjo dvi

čia gi tos, iš džipo

moterys. Jos buvo nuogos, tačiau mums pasirodžius nė nebandė prisidengti; gulėjo sustingusios, tartum suparalyžiuotos. Sukrutėjo tik jų akys, susmigusios į mus, vos tik įėjome. Nejudriuose veiduose sunku buvo įžiūrėti kokią nors išraišką, tačiau man pasirodė, kad jų akys klykia, maldaudamos pagalbos.

Vaikėzas nedelsdamas įšoko į vandenį ir prisiyrė prie vienos iš jų. Išsišiepęs jis pamojo man.

- Tuoj parodysiu, kaip reikia! Žiūrėk, burbuliukai! - ir su tais žodžiais jis užšoko ant vienos iš lentų, panardindamas moters galvą po vandeniu. Tos klykiančios akys toliau žiūrėjo tiesiai į mane iš po vandens, o nuo lūpų atsiskyrė sidabrinių burbuliukų gija ir nedelsdama nuskubėjo į paviršių.

To groteskiško reginio man buvo per daug. Jaučiau, jog viskas aplink ima svyruoti ir suktis, jog tuoj nebeištversiu ir nualpsiu tiesiog čia, prie baseino.

Vaikui tai buvo nė motais. Nušoko nuo lentos ir mostelėjo man, taškydamasis aplink šlapia rankove. Vėl iškilusios virš vandens moters akys vis dar krutėjo; iš nosies skruostu tekėjo plonytė kraujo srovelė.

- Ateik, dabar tu pabandyk!

Šūksnis aidėjo, atsimušęs nuo aukštų baseino lubų, skraidė aplink lyg aitvaras, vis silpnėdamas, kol pagaliau virto šnabždesiu, švelniu kaip pelėsis ant perpuvusių karsto lentų.

- Ateik, nebūk kaka! - vaiko antakiai susiraukė, o balsas tapo įsakmus. Pajutau, kaip kojos, tartum marionetės, valdomos lėlininko, ima judėti pačios, kaip aš įšoku į baseiną, kaip plaukiu vėsiu vandeniu į tą pragarišką žaidimų aikštelę, kaip uždedu rankas ant lentos krašto, o moters akys šaukia, klykia, maldauja paleisti ją, pasigailėti, neskandinti, tačiau mano kūnas jau nebeklauso manęs...

Jos veidas panyra po vandeniu.

- Valiooooo, burbuliukai! - vaikas džiaugsmingai suplojo šlapiais delniukais, o aš negaliu nusukti žvilgsnio nuo tų žalsvų akių, žiūrinčių į mane iš po vandens ir lėtai gęstančių.

*    *    *

Pašokau ir giliai įtraukiau oro, tarytum ką tik išnėręs iš po vandens, kur išbuvau per ilgai. Miegmaišis, palapinė. Sapnas, tai buvo tik sapnas.

Palapinėje prieblanda, saulė jau greit kils. Ramutė miega nusisukusi, ir aš apkabinu ją, jausdamas begalinį palengvėjimą. Na ir košmaras. Vis nuo tų nervų, matyt.

Ji sukruta ir atsiverčia link manęs. Pažvelgiu į jos mielą veidą ir jaučiu, kaip gerklėje man gumulu užstringa riksmas.

Į mane kaltinančiai žiūri tas pats žalsvų akių žvilgsnis, o lūpas - visiškai nepanašias į mano mylimos moters - iškreipia paniekos grimasa.

*    *    *

Pašokau ir pabudau, šį kartą galutinai. Kažkokiu būdu žinojau, jog tai nebe sapnas, nors vieta, kur pabudau, vertė abejoti: gulėjau vienais apatiniais ant žolės visai netoli ežero. Saulė dar nebuvo pakilusi. Žolę dengė šimtai šaltų rasos lašelių, ir pėdos, žingsniuojant atgal link palapinės, visai sužvarbo.

Besidaužanti širdis pamažu nurimo.

Aš žinojau, kad kartais vaikštau naktimis, bet dažniausiai tas vaikščiojimas buvo tik kelionė iki tualeto ar šaldytuvo, taip ir neprabudus iki galo. Štai taip pabusti, toli nuo tos vietos, kur užmigau, dar neteko.

Nors ir tvirtai žinojau, jog tai, ką matau aplink - jau nebe sapnas, tačiau, atsargiai įsliūkinęs į palapinę, vis vien pirmiausia atsargiai įsitikinau, kad šalia miega Ramutė, o ne vaiduoklis iš mano košmarų.

Dar tik pusė penkių ryto. Jaučiau, jog vėl užmigti bus sunku, nors ir suvokiau, kad tai buvo tik blogas sapnas, nieko baisaus, visiems taip būna...

Bet tuomet iš kur tas lengvai dilgčiojantis ir vos įžiūrimas randas ant kairės rankos smiliaus galiuko, būtent toje vietoje, kur jį sapne “pabučiavo” skalpelio ašmenys?

-----------
Ištraukos pabaiga. Dėkoju visiems, kas skaitė. Tęsinys - knygoje.;{)