Rašyk
Eilės (77864)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10860)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







5 SKYRIUS

Sukilome anksti ir beveik vienu metu, nors ir nesitarėme iš anksto. Laužo nusprendėme nekurti, nenorėdami išsiduoti, tad užkandome mano atsivežtų lašinių su juoda duona. Su nerimu stebėjau, kaip tirpsta maistas: su kiekvienu kąsniu artėjo dietos metas, dietos, sudarytos tik iš grybų ir uogų.

- Žinote, - tariau aš, kimšdamas sumuštinį ir užsikąsdamas agurko galu, - sugalvojau, ką mums reikia šiandien pabandyti. Mums reikia eiti palei skardį, galbūt tada pavyks iš čia ištrūkti.

- O kodėl tu manai, kad vėl neišlįsime prie ežero, tik iš kitos pusės? - paklausė Ramutė.

- Na, aš mąstau taip: vakar ėjome tiesiai, išėjome lanku. Tai galbūt, jeigu eisime lanku, išeisime tiesiai?

- Gal ir idėja, - tarė Kristupas. - Geresnių vis vien neturiu.

- Aš irgi, - pritarė Ramutė. - Tuomet kraunamės - ir pirmyn. Man regis, atsibuvome miške metams į priekį. Man tik įdomu. Šlaitas eina tiesiai, ar ne? Niekur nenusuka, niekur nepasislepia, kiek matosi, tiek driekiasi daugmaž viena linija?

- Aha, - lakoniškai atsakė Kristupas, vyniodamas palapinės brezentą.

- O kiek prisimenu, nuo ano kranto ežeras priminė pusmėnulį, anas krantas tikrai buvo ne tiesus, o išlenktas.

- Optinė apgaulė, matyt, - tariau aš. - Šitam velnio miške negali nė nuosavomis akimis tikėti. Eisime skardžiu, toliau - pagal kompasą, bent jau jis, tikiuosi, nemeluoja.

Daiktų išsikrovę nebuvome, tad susukę palapines iš karto patraukėme šlaito viršumi, stengdamiesi eiti taip, kad iš ano kranto mūsų nesimatytų. Skardis palengva žemėjo. Smulkios šakelės ir kankorėžiai traškėjo po kojomis, kvepėjo sakais ir šlapia po nakties žeme. Norėdamas beveik galėjai įsivaizduoti, jog nieko  neįvyko, tiesiog eilinė iškyla, o mes einame ieškodami vietos, kur apsistoti. Vaizdas nuo skardžio buvo įspūdingas: spindėjo saulėje ežeras, į tolį iki pat horizonto nusidriekusios pušų ir eglių viršūnės lėtai siūravo, tartum stebėdamos mus ir nepatenkintai linguodamos galvomis.

Nuolat žvilgčiojau į kompasą ir, nors visą laiką ėjome tiesiai, pamačiau, jog krypstame. Galbūt netoliese geležies rūdos klodai? Teko girdėti, nuo jų kompasas tarsi išprotėja. Paklausiau Kristupo, ir jo GPS patvirtino, kad einame lanku. Ką gi, eisime aplink, išeisime tiesiai, ar ne? Nors ir kaip beprotiškai skambantis planas, bet kol kas jis veikė.

Ežeras liko užnugaryje, ir netrukus skardis nužemėjo tiek, jog buvo galima nušokti žemyn. Kristupas tuoj pat taip ir padarė. Pabėgėjęs keliolika metrų jis pažvelgė į GPS ekranėlį ir tuomet šūktelėjo:

- Egi! Nagi spėk, koks atstumas dabar tarp mūsų?

- Ką aš žinau, gal dvidešimt metrų?

- Neatspėjai, tamsta. - Jis parbėgo atgal, nenuleisdamas akių nuo prietaiso. - Nei daugiau, nei mažiau - dešimt kilometrų. O dabar aš vėl peršokau atgal.

Žiūrėjau į ekranėlį, kur buvo nupieštas visas mūsų nueitas maršrutas, ir lašas po lašo pro mano abejonių smėlį smelkėsi suvokimas, jog mes iš čia nebeištrūksime. Bet kur pasukę, grįšime į tą pačią vietą. Eidami tiesiai, iš tiesų eisime ratu ir vėlgi sugrįšim ten, iš kur išėjom. Mūsų nueitas dienos maršrutas priminė ketvirtį apskritimo, nors niekur nusukę nebuvome.  Po vakarykščių klaidžiojimų jau spėjau įsitikinti, jog prietaisiukas nemeluoja. “Grybauja” mūsų pojūčiai, mūsų aplinkos suvokimas.

Mintyse kažkodėl įkyriai suskambo ta pati idiotiška dainelė apie vėją nuo jūros, ir niekaip negalėjau jos atsikratyti. Po akimirkos suvokiau, kad Ramutė irgi tylutėliai niūniuoja tą pačią melodiją. Mūsų situacijoje melodija skambėjo tragikomiškai.

Sustojome „penkiaminutei“. Ką daryti toliau, nesuvokiau. Galime suktis čia kaip ta voverė rate, nors ir visą naktį, be jokios prasmės ar rezultato. Mačiau, jog draugai mąsto apie tą patį, kaip ir aš. Nuo gryno oro ir ilgo vaikščiojimo spėjau vėl praalkti, o maisto kuprinėse liko trupiniai, vienam užkandimui, ne daugiau.

- Na, ką tu apie tai manai? - paklausiau Kristupo, vis dar tebestudijuojančio ekranėlį ir besižyminčio kažką į užrašų knygelę.

- Mes uždaryti rate. Kažkokioje iškreiptoje erdvėje, - kaip visuomet genialiai atsakė jis.

- Tiek aš ir pats suvokiu, klausiu, ką toliau daryt? Žygiuoti ratais, kol vėl užsirausime ant to bepročio su pistoletu?

Kristupas nekreipė dėmesio į mano žodžius ir aiškino toliau:

- Prisimink geometriją. Pačią elementariausią, kur mokykloje mokė. Ką turi apskritimas? - jis nuvalė plotelį žemės nuo spyglių ir ant pilko smėlio nubrėžė pirštu apskritimą.

- Kaip tai ką? Plotą, ilgį?

- Ir visų pirma - centrą. Mes dabar žygiuojame pačiu skritulio kraščiuku. Matei, vos tik man paėjus į šalį, aš persikėliau į priešingą apskritimo tašką. Priešingą centro atžvilgiu. - Kalbėdamas jis rodė pirštu savo brėžinyje. - Čia aplink aš nematau jokių įrenginių. Nieko, už ko galėčiau užsikabinti, patikrinti, apžiūrėti. Nėra netgi konkrečios ribos, kur įvyksta perkėlimas. Nors aš spėčiau, jog ji greičiausiai bus tas skardis. Taigi galime sakyti, jog ribą jau patikrinome.

- Liko centras, - pagaliau suvokiau, kurlink jis kreipia.

- Liko centras, - linktelėjo galvą Kristupas.

- O jeigu ir centre nieko nerasim? - įsiterpė Ramutė. - Kas tada?

- Tuomet įkursime pirmykštę bendruomenę, bėgiosime plikais užpakaliais ir gyvensim misdami tuo, ką gamta duos, - pabandžiau pajuokauti aš, tačiau nuskambėjo per daug realistiškai, kad būtų juokinga. Numojau ranka. Pirma reikia viską patikrinti. Panikuoti spėsime bet kada.

*    *    *

Iki “centro” liko apie du šimtus metrų; jis turėtų būti šios daubos, į kurią mes leidomės, viduryje. Jaučiausi alkanas ir pavargęs, skaudėjo kuprinės nutrintus pečius ir nugarą. Kojos vilkosi pačios savaime, kaip profesionalaus valkatos, kuriam nėra kur skubėti. Suvokimas, jog kažkur netoliese bastosi tas beprotis, jau nebegelbėjo nuo apėmusios apatijos. Norėjosi tik prisėsti, nusimesti nešulius, išsidrėbti ant samanų ir taip gulėti... gulėti... Jokių kankorėžių ar šaknų, rėžiančių padus net per sportbačius, jokių žemų šakų, braižančių veidą. Karšta vonia, štai ko man norėjosi, vonia ir lengva, mąstyti neverčianti knygelė.

- Žiūrėkit, ten kažkoks negras sėdi! - staiga sušnibždėjo Ramutė, ir mes visi akimirksniu pritūpėme.

Tolumoje, atsirėmęs į pušies kamieną, sėdėjo tamsaus gymio žmogus ir susimąstęs žiūrėjo kažkur į tolį - bent jau taip iš pradžių pasirodė. Kuomet jis nepakrutėjo visas penkias minutes, mes įsidrąsinome ir prisiartinome.

Nepažįstamojo rankos buvo nenatūraliai atmestos atgal ir sulenktos daugiau nei tik per alkūnes ar riešus. Galva kiek palenkta į šoną, skruostai įdubę, akis dengė tamsūs akiniai. Jeigu jis buvo gyvas, jam turėjo arba stipriai skaudėti, arba bent jau būti velniškai nepatogu. Išties, veide sustingusi skausmo grimasa. Sukaupęs visą valią ir pasiryžęs tuoj pat sprukti, prisiliečiau prie jo kaklo. Tuomet pastuksenau per kaklą krumpliais. Pasigirdo duslus bildesys.

Mūsų nepažįstamasis pasirodė esąs medinis manekenas, išdrožtas iš kažkokio tamsaus medžio, dėl ko ir atrodė esąs juodaodis. Medžio rievių nesimatė, paviršius nušlifuotas idealiai glotniai ir vietomis padengtas pelėsių pūkeliu. Kaip skulptorius sugebėjo taip idealiai atkartoti žmogaus kūno formą, veido bruožus ir dar po to aprengti jį odine striuke bei džinsais, man įsivaizduoti nepavyko. Tokia skulptūra galėjo gimti tik pamišėlio menininko fantazijoje.

Pabandžiau pakrutinti ranką, tačiau ji nesilankstė: matyt, manekenas buvo nepritaikytas lankstytis arba pernelyg išbrinkęs nuo miško drėgmės. Ramutė priėjusi nuėmė jam akinius ir aiktelėjusi staiga atšoko atgal, lyg nusiplikiusi mesdama juos į šalį.

Akių nebuvo. Įkritusiose akiduobėse augo kelmučių burbuliukai,  kiekvienoje po vieną, lyg du vyzdžiai, smerkiančiai žvelgiantys tiesiai į mus. Man pasirodė, jog jie truputį juda, abudu vienu metu, tartum akys, ir medinukas tarsi nužvelgė mus. Be abejonės, tai buvo tik dar viena optinė iliuzija, šešėlių žaismas, tačiau nuo to žvilgsnio mane persmelkė šiurpulys. Atrodė, jog manekenas tuoj pakils ir ims eiti link mūsų dejuodamas ir lėtai vilkdamas kojas kaip zombis iš senų siaubo filmų.

- Eime, nėra čia ko žiūrinėti ir gaišti laiką, - tariau netvirtu balsu. - Centras turėtų būti kažkur netoliese.

- Na ir skulptūros šiais laikais, - atsipeikėjusi tarė Ramutė. - Brrr, net nupurtė, kai pamačiau tuos grybukus.

- Menas turi sukrėsti, - prisidėjo Kristupas, lyg niekur nieko patapšnojęs skulptūrai per galvą. - O ką, man visai patinka. Namie gal tokio ir nenorėčiau. Parodoj - manau, būtų populiarus. Va tik su pačiu menininku susipažinti kažkodėl nesinori. Einam geriau.

Paėjėję kiek tolėliau, išvydome gulintį storo mėlyno celofano ryšulį, kurį išvynioję radome dar vieną medinuką, išdrožtą taip pat groteskiškai, kaip ir jo sėdintis bičiulis. Dar už keliolikos žingsnių, pasak Kristupo, jau stovėjome pačiame apskritimo centre, pačiame daubos dugne. Šalia, įsmeigtas į žemę, stirksojo kastuvas, kurio rankena buvo tiek sutrūnijusi, jog vos prisilietus subyrėjo į gabalus. Šalia kastuvo žiojėjo spyglių pribyrėjusi negili duobė, tarsi akiduobė, iš kurios išplėšė akį. Na štai, dabar visur tos akiduobės vaidensis.

- Na, ir ką? - apsidairiusi tarė Ramutė. - Centras, atėjome, kas toliau?

- Dabar ieškom. Turiu idėją, nuo ko pradėti. - Su tais žodžiais Kristupas įšoko į duobę, kuri jam buvo iki kelių, pritūpė ir ėmė pirštais grėblioti spyglius, kažko ieškodamas.

Staiga jis atsilenkė lyg paleista spyruoklė, atsisėdo ant duobės krašto ir ėmė kratyti ranką.

- Kas???

Mes pribėgome. Neatrodė, kad būtų sužeistas, kraujo nesimatė.

- Trenkė, rrrrrupūžė. Visa plaštaka sustingo, - Kristupas, keikdamasis panosėje, kratė ir masažavo ranką, stengdamasis ją atgaivinti.

Aš pasičiupau sausą šaką, kurių čia mėtėsi galybė, ir prasklaidžiau ja spyglius duobės dugne. Iš pradžių nieko, tačiau netrukus šaka atsirėmė į kažką kieto. Nubraukus šiukšles į šalį man teko prisimerkti: duobės dugne pro spyglius lyg veidrodyje suspindo vidudienio saulė.

Mes palinkome virš duobės. Veidrodiniame daikto paviršiuje atgal į mus žvelgė trys galvos neplautais plaukais, o dvi iš jų dar ir neskustais veideliais. Būtent „daikto“, nes net neįsivaizdavau, kaip tai, ką mes suradome, vadinasi. Stengdamiesi neprisiliesti, atsargiai šakomis nuvalėme spyglius ir išvydome tarsi gyvsidabris spindinčią pusmetrio skersmens tabletę, iki pusės įkastą į žemę. Nežinia, kiek ji išgulėjo štai taip, pridengta drėgnomis šiukšlėmis, tačiau veidrodiniame paviršiuje nesimatė nė dėmelės rūdžių, nė plotelio, patamsėjusio nuo oksidacijos.

Kristupas pagaliau sugrąžino rankai jautrumą ir ėmė tą tabletę nagrinėti su užsidegimu antropologo, ką tik suradusio trūkstamą grandį, galinčią įrodyti, jog žmonės išsivystė ne iš beždžionių, o iš barsukų. Pasidaręs iš spyglių kažką panašaus į teptuką, su pagaliuku kitoje rankoje, jis krapštinėjo, žiūrinėjo, netgi pauostė. Garantuoju, kad jeigu ne atsitikimas su nutirpusia plaštaka, jis radinį būtų ir palaižęs.

- Na va, pasirodo, ne ateivių darbas, - neatsisukdamas ir toliau krapštinėdamas tarė jis.

- Kodėl tu toks įsitikinęs? - Man ta tabletė nepriminė nė vieno matyto įrenginio, o bet kuris žemės metalas, išskyrus nebent auksą, būtų seniausiai oksidavęsis šioje drėgmėje.

- Ogi štai, žiūrėk, - Kristupas bakstelėjo pagaliuku į radinio šoną. Įsižiūrėję iš arčiau, mes išvydome įspaustą nediduką paveikslėlį - lietuviškąjį Vytį, ir užrašą po juo neįprastu, bet  įskaitomu šriftu: „TEMPORALINIS ZONDAS“.

- Ką reiškia „temporalinis“? - paklausė Ramutė, kaip ir aš, sėdėdama ant duobės krašto ir stebėdama ant kelių priklaupusio Kristupo manipuliacijas.

- Galbūt kažkas su temperatūra susiję? - spėjau aš.

- Pats tu temperatūra. Prisimink lotynų posakį - „o tempore, o mores! “. Ką reiškia? Kas per laikai, kas per papročiai! - Kristupas pabrėžė žodį laikai. - Susiję ne su temperatūra. Su laiku.

- „Laiko zondas“, išeitų. Tuomet kodėl ne tiesiog „laikrodis“? Ir iš viso, ką jis čia veikia, visi tie atominiai laikrodžiai juk, kiek prisimenu, kosmose, orbitoje sukasi, - pabandžiau ir aš sublizgėti žiniomis, tačiau niekas manęs neklausė.

- Opa. O kas gi čia? - Kristupas bakstelėjo į vieną zondo kraštą, visai šalia briaunos.

Tai, ką aš iš pradžių palaikiau atspindžiu, pasirodė esanti skylutė - nedidelė, apvali. Jos kraščiukai buvo įlinkę į vidų, ir aš prisiminiau, kur jau buvau tokias matęs - filmuose, kuomet kulka pataiko į automobilį. Tačiau pati skylutė gal ir nebūtų tokia įdomi, jeigu ne pluoštas plonyčių gijų, susivijusių į balkšvą kabelį ir lendančių lauk iš skylutės - arba į ją, kaip pažiūrėsi. Šis „kabelis“ jau už kelių centimetrų nuo skylutės buvo išsipynęs ir balsvu audeklu gludo prie duobės krašto, pradingdamas kažkur gilyn po žeme.

Intuicija man šnibždėjo, kad tas kabelis - organinės kilmės ir jis nėra sudėtinė zondo dalis. Žinoma, ta pati intuicija prieš akimirką man pasufleravo „temperatūrą“, tad vien tik ja pasitikėti nenorėjau, bet galėjau prisiekti, jog šitas gijas jau kažkur mačiau.

Žinoma, mačiau. Ant namuko vidury miško. Dar tada iš tolo jas kalkėmis palaikiau.

Staiga nuo Kristupo manipuliacijų pirmykščiais įrankiais zondo paviršiuje nedidelis stačiakampiukas tapo permatomas, ir kiek giliau pasirodė raidės. Jis patenkintas nusibraukė prakaitą nuo kaktos, tada pasilenkė arčiau ir perskaitė:


SISTEMOS PAŽEIDIMAS
APSAUGINIS LAUKAS AKTYVUS
KITAS TECH. APTARNAVIMAS:
2031. 05. 20


- Va ir atsakymas.

Man labai nepatiko Kristupo šypsena, kai jis ištarė tuos žodžius. Ji galėjo reikšti bet ką - kad mes iš čia pagaliau ištrūksim, kad mes pasmerkti mirti ar kad jis ką tik prisiminė naujausią anekdotą, skaitytą internete.

- Tai gal man kas nors paaiškins, ką mes čia suradom, kaip šitas daiktas - „zondas“ - čia pateko, ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas - ar galim išjungti tą prakeiktą apsauginį lauką ir pagaliau nešdintis iš čia?!

Ramutės tirada skambėjo truputį beviltiškai, tačiau Kristupo ji beveik nepaveikė. Vis dar taip pat keistai šypsodamasis, jis tarė:

- Jeigu man nepavyks jo išjungti, atvyks meistras, viską sutaisys ir mus išleis iš šito kalėjimo. Mums tuomet bus... na, maždaug po penkiasdešimt-šešiasdešimt metų, ne daugiau.

- Šešiasdešimt metų??? Šešiasdešimt metų???

Jeigu nebūčiau suspėjęs sugauti Ramutės į glėbį, ji būtų puolusi Kristupą kumščiais.

- Nejuokinga, Kristupai, - tariau aš, stengdamasis suvaldyti įniršusią tigrę. - Tai ar gali, ar negali išjungti to lauko?

- Kad aš net neįsivaizduoju, kaip iškviečiau tą pranešimą zondo viršuje. Be įrankių. Be būdo atjungti įrenginį, kad jis nesitrankytų elektra ar dar kokia velniava. Paviršiuje jokių mygtukų, jokių daviklių, išskyrus tą ekranėlį.

- Tai nori pasakyti, kad mes iš tiesų įstrigome čia iki du tūkstančiai trisdešimt pirmųjų ir kad nuo šiol gyvensim kaip negyvenamoje saloje, laukdami nežinia ko, kažkokio dėdės iš techninio aptarnavimo skyriaus, kol jis atėjęs atrakins atrakcioną ir išleis mus, kaip vaikučius, nusprendusius pasislėpti naktį karuselėje ir paspaudusius ne tą mygtuką? Tu tai nori pasakyt? Kad mūsų gyvenimas nuo šiol susidės iš maisto ieškojimo, betikslio slampinėjimo po mišką ir bėgimo nuo pistoletais besišvaistančių pamišėlių?!

Ramutė išsiveržė iš mano glėbio ir pribėgusi su įtūžiu spyrė į pušies kamieną, net žievės gabaliukai pažiro.

- O tu ko čia dar spoksai?! - ji pribėgo prie medinuko, sėdinčio prie pušies, ir spyrė jam į petį. Šis virptelėjo, bet neišsijudino, tarsi priklijuotas prie medžio ir žemės.

- Še tau! Še dar! Ir dar!!! - ji įniršusi spardė medinuką, o tas nuo kiekvieno smūgio sviro vis labiau ir labiau, kol pagaliau su garsu, primenančiu plėšomą audeklą, parvirto ant žemės. Skulptūros nugarą ir tą pušies vietą, kur ji ką tik rėmėsi, dengė jau pažįstamas balkšvų gijų veltinis.

Ramutė pasilenkė prie nuvirtusio medinuko, o atsitiesusi, ji jau laikė rankoje pistoletą. Įgudusiu judesiu ištraukė apkabą, apžiūrėjo, delno smūgiu sukalė ją atgal ir truktelėjo viršutinę vamzdžio dalį į save, tada meiliai pažvelgė į ginklą ir nusišypsojo.

Dunkst - mano žandikaulis stuktelėjo į žemę.

- Na, Nikita, palengvėjo? - tarė, atrodo, net nenustebęs Kristupas.

- Ramute? Kaip? Iš kur? - aš net neradau žodžių.

- Buvo užkištas jam už džinsų. Nesimatė, kol sėdėjo. - Mergina meiliai paglostė pistoletą. - Apkaba beveik pilna, ir dar plius galingas, devynių milimetrų, man kaip pagal užsakymą! Bent jau nuo to idioto bus galima taip smarkiai nebesislapstyti.

- Visai kaip darbe, ar ne?

- Visai kaip. - Ji linktelėjo ir užsikišo pistoletą už diržo po marškinėliais.

Nustebau ne dėl to, kad išvydau, kaip įgudusiai Ramutė manipuliuoja ginklu. Būtų keista, jeigu nemokėtų su juo elgtis, ji gi šiaip ar taip iš apsaugos. Tačiau man visai nepatiko faktas, jog pamišėlis menininkas savo skulptūras puošia ne tik tikrais drabužiais, bet ir tikrais ginklais. Apėmė negera nuojauta, kad, jeigu tektų su juo susidurti čia, miške, tas susitikimas nebūtų itin malonus.

*    *    *

Nakčiai apsistojome savo senoje stovyklavietėje. Dabar, kai turėjome ginklą, nebereikėjo taip drebėti dėl kiekvieno trakštelėjimo. O be to, geriau jau priešą visą laiką matyti, negu žinoti, jog jis kažkur slapstosi ir gali bet kada užpulti. Džipas ir oranžinės palapinės tebestovėjo ten pat. Kaimyno su pistoletu, tiesa, irgi nesimatė, bet tai suvokti jau nebebuvo taip baisu kaip anksčiau.

Grįždami namo prisigrybavome tiek, kad turėtų užtekti kelioms dienoms. Grybų čia tikrai netrūko. Man netgi pasirodė, kad kuo labiau į centrą, link zondo, tuo grybų daugėja, o patį zondą juosė dešimties metrų skersmens ūmėdžių ratas. Tokius ratus žmonės dar vadina raganų žiedais, suprask, jie išauga ten, kur raganos naktį šokius ir kitokias diskotekas rengia. Mano teorija buvo kiek kitokia. Ar tik nebus taip, jog pakasinėjus tų žiedų centre rastume po dovanėlę?

Sumausčiau rastas rudmėses bei baravykus ant šakelių ir pakabinau virš laužo kepti. Jie skrudo, skleisdami dievišką aromatą, šnypštė stambūs lašai, varvantys ant žarijų. Taip, dabar tai atrodo kaip delikatesas, bet ar neraukysim nosių po kelių dienų nuo tokio maisto? Ar nežiaukčiosim po savaitės-kitos, kai valgiaraštyje bus tik kazlėkų sriuba be duonos, voveraičių troškinys be grietinės ir saujelė mėlynių desertui?

Ramutė, panašu, šiuo metu nekvaršino tokiais klausimais sau galvos. Ji pasitiesė prieš save švarius marškinėlius ir atsiklaupė prieš juos kaip samurajus, ruošdamasis atlikti seppuku. Buvo miela ir kiek šiurpu stebėti, kaip jos rankos mikliai ištraukia apkabą, nuima viršutinę pistoleto dalį - spyną, kaip ji vadino, - ištraukia spyruoklę bei vamzdelį iš pagrindinės dalies. Ji ardė pistoletą automatiškai, atidžiai nužvelgdama kiekvieną nuimtą dalelę. Likusi patenkinta, Ramutė vėl surinko ginklą, spragtelėjo saugiklį, užsikišo už diržo ir prisliūkino arčiau manęs.

- Kaip skaniai kvepia! - tarė ji, sėsdama šalia. - Niekad nevalgiau baravykų tiesiog taip. Juos gi paprastai tik sudžiovina ir žiemai palieka.

- Gaila, sviesto neturime, pakepinčiau keptuvėje. Ai, tiesa, keptuvės irgi nėra.

- Na, nebūk tu toks sarkastiškas. Viskas ne taip jau blogai.

- Ne taip jau blogai? O perspektyva sėdėti čia, kol pasensim, tavęs negąsdina? Kad čia nėra nei parduotuvės, nei ligoninės, nei kirpyklos galų gale? Ką darysim, kai iš drabužių liks tik skarmalai, kai baigsis degtukai, kai sudils paskutinis peilis? Kas bus, kai ateis žiema, a?

Ji panardino pirštus man į plaukus.

- Kai taip nutiks, tuomet ir sugalvosim, ką daryti. Geriau galvok, kas bus rytoj, o ne po savaitės ar dešimties metų. Nieko čia daug nepriplanuosi, o jeigu ir priplanuosi, rytoj gali atsitikti kažkas, kas sujauks visus tavo planus. Improvizuosime visi kartu. Galbūt rytoj jau bus viskas kitaip.

- Gal tu ir teisi. Atleisk, nesusivaldžiau.

Išties, rytoj viskas gali pasikeisti. Tikėsimės, kad į gera, o ne į bloga. O kol kas - pilvas prikimštas, stogas virš galvos yra. Tiek nedaug tereikia, kad šis mėsos ir kaulų gabalas, kurį mes vadiname kūnu, būtų patenkintas.

To vakaro programoje dar buvo saulėlydžio stebėjimas bei paskutinių lašų iš tekilos butelio dugno simbolinis pasidalijimas. Visiškai sutemus, sulindome į palapines. Variau šalin mintis, jog tai bus mūsų namai dar ilgą laiką. Rytoj pagalvosim. Rytoj. Ne dabar.
2008-06-21 15:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-24 09:42
Aurimaz
Truputį neatidirbta situacija, kai jie ten žaidė su GPS'ais. Nelabai įtikino, kad jie taip blyc - ir susikūrė teoriją apie apskritimą, epicentrą, šuolius ir kt. Kažkaip per greitai, per daug protingi jie ten :) Jeigu iš tiesų tokie protingi - kodėl manekenas liko neįtartas? Ar jų genialumas toks siaurakryptis?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-23 01:27
Flax
Sorry, bet Ramutės įniršis dėl temporalinio zondo neįtikinantis.

O kodėl jiems nekilo klausimų, kaip pas "manekeną" atsirado pistoletas už džinsų? Ar Tai savaime suprantams reikalas? :))

Iš tiesų, stilius geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-21 20:59
Vilktakis
Gera knyga. Tik pasirode knygynuose, iskart nusipirkau ir perskaiciau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą