Rašyk
Eilės (77864)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10860)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







4 SKYRIUS

Bėgome savo stovyklos link, o ne prie automobilio. Rizikinga, žinoma, tačiau kito kelio nebuvo: ten gi ir opelio rakčiukai, ir mūsų piniginės su dokumentais - dar tas pamišėlis išsiaiškins, kas mes ir kur gyvenam. Bėgdamas vis bandžiau įsivaizduoti, ką darysime toliau. Atgal prie mašinos, važiuoti į ryšio zoną ir bandyti susisiekti su policija. O ką mes jiems pasakysim? Kad bičo vardas Algutis ir kad jis vairuoja džipą? Ežero žemėlapiuose nėra, negalėsim nei pasakyti, kur jį rasti. Net džipo numerio nežinojom.

Paskutinį kartą bėgiojau dar mokykloje, per fizinio pamokas. Jaučiau, jog nuo neįpratimo ėmė diegti šoną, tačiau stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Tik atbėgęs į stovyklą sustojau ir ėmiau šaižiai traukti orą. Regis, atitrūkome.

Kol Ramutė stebėjo, ar niekas neateina, mes su Kristupu per rekordinį laiką sukrovėme daiktus. Jau po dešimties minučių buvome su kuprinėmis ant pečių. Daug daiktų teko palikti - be ypatingos graužaties. Svarbiau buvo išsinešdinti iš čia sveikiems. Galėsime bet kada sugrįžti. Kai miškas bus iššukuotas, o tas beprotis sugautas ir užrakintas…

Kelią atgal prie automobilio rodžiau aš, iš dalies pagal kompasą, iš dalies pagal orientyrus. Tuos penkis kilometrus, tą valandą spartaus žengimo tiesiąja, niekas nepratarė nė žodžio. Aplink vien tik gruoblėti pušų kamienai, šaknimis lyg seniokiškais pirštais įsitvėrę samanų, pavieniai kadugiai, krūmokšniai.

Kuprinės diržai skaudžiai rėžė pečius. Liežuviu užčiuopiau kraujuojančią žaizdą gomuryje; nieko baisaus, bet pleistro tokioje vietoje neužlipinsi, teks kentėti. Ramybės nedavė žliugsintis skystis sportbatyje, tačiau kuo persiauti aš neturėjau. Nemaniau, jog Ramutė ar Kristupas ką nors sakys dėl to, tačiau viduje jaučiausi sumautai.

Visą laiką bendraudamas su draugais kuriesi savo įvaizdį, geresnį, nei esi iš tiesų. Jiems tu esi tiesiog Egis, ištikimas draugas, vyras iš stuomens ir iš liemens, kaip sakoma, su kuriuo galima pasišnekėti, darbe paklausti patarimo, su kuriuo galima išgerti, nueiti į kiną, pasišlaistyti po naktinį miestą. Stengiesi būti tvirtas, nepasiduoti provokacijoms, ilgai nemąstydamas atsikirsti į draugiškas pašaipas, per daug neatsiverti. Jiems nebūtina žinoti, jog po lova slepi trimetę Hustler kolekciją nuskaitytais ir vietomis sulipusiais puslapiais ar kad kartais ateini į darbą nemūvėdamas po kelnėmis nieko, nes savaitgalį tingėjai išsiskalbti apatinius. Kuriesi tvirto vyro įvaizdį ir… mirties akivaizdoje prileidi į kelnes. Ar tik nebus nuo šiol taip, jog atsirėmusi į mano pasiūlytą „tvirtą vyrišką petį“ Ramutė uostys orą, tikrindama, ar nereikia tam vyrui vystykliukų pakeisti?

Dangus pamažu niaukėsi, ir orientuotis pagal saulę darėsi vis sunkiau. Užrašų knygelėje tik du orientyrai liko nepažymėti kaip praeiti - Y formos beržas miško laukymės pakraštyje bei nudžiūvusi pušis išilgai perskilusiu kamienu. Net paskendęs mintyse aš pasąmoningai jų ieškojau, kaip buvau įpratintas per treniruotes. Ir tik tada, kai mano biologinis žingsnių skaitliukas pranešė, jog nuėjome jau ne penkis, o greičiausiai visus šešis kilometrus, atsipeikėjau iš susimąstymo ir suvokiau, kad paskutinių orientyrų iki šiol dar nepriėjome.

- Sustokit! - pašaukiau draugus uždususiu balsu, nusimesdamas kuprinę ir sėsdamas ant samanų. Kelias atgal vedė nors į nežymią, bet įkalnę, ir eiti buvo žymiai sunkiau nei į aną pusę. Prakaitas žliaugė nugara. - Penkios minutės. Reikia pailsėti ir pasitarti.

Ramutė, mačiau, norėjo prieštarauti, tačiau buvo tokia pat pavargusi, kaip ir aš. Kristupas prisėdo šalia, vis dar ta pačia neįskaitoma veido išraiška, ir tik iš prakaito lašelių ant smilkinių buvo galima suvokti, kad ir jis nieko prieš truputį pailsėti.

- Apie ką tartis? - paklausė jis, patogiai įsitaisydamas samanose. - Opelis turėtų jau būti kažkur čia pat, ar ne?

- Neradau paskutinių dviejų orientyrų, - kiek patylėjęs prisipažinau aš. - Gali būti, jog jų nemačiau, nes netyčia nukrypome nuo kurso. Dabar du variantai: arba grįžti atgal prie paskutinio užfiksuotojo taško ir nuo ten vėl pasukti pagal azimutą, arba toliau eiti tiesiai, kol pasieksim kelią, ir ten bandyti susigauti pakeleivingą mašiną.

- Nenusimink. Žinai, kas mums padės? - Kristupas pamerkė man akį.

- Na, ir kas gi mums padės? Žydras malūnsparnis su burtininku atskris?

- Nea. Mums padės Kristupo Vaitkevičiaus lokacinė tarnyba. Mes visada pasiruošę pulti į pagalbą.

Pergalingai žvelgdamas jis išsitraukė GPS, įjungė ir kurį laiką spaudinėjo mygtukus. Tada išjungė, švelniai padaužė į delną ir vėl įjungė.

- Galbūt dėl apsiniaukusio oro, - pagaliau pratarė jis.

- Kas nutiko? - Ramutė prisitraukė jo ranką arčiau taip, kad matytų ekranėlį. - Ką reiškia šitie taškeliai?

- Štai čia mūsų nueitas kelias. O štai čia mūsų tikslas - miško pakraštys, kur palikom automobilį. Iki jo liko - nei daugiau, nei mažiau - devyni kilometrai su kapeikomis.

- Kaip tai devyni? Juk net ir aš žinau, kad ėjome teisinga kryptimi, o penki buvo, kai išėjome.

- Sakau gi, greičiausia dėl oro nesąmones rodo. Pagal koordinates išeitų, jog mes staiga padarėme šuolį. Peršokome dešimt kilometrų į šiaurės rytus. Čia nuo tos vietos, kur ėjome prieš penkias minutes.

Kristupas paslėpė prietaisėlį atgal į kuprinę ir atsigręžė į mane:

- Tu čia labiausiai patyręs orientacininkas. Tark, ką manai.

- Siūlau eiti iki kelio. Manęs visai netraukia sukti atgal. Ką gali žinoti, galbūt tas pamišėlis seka mūsų pėdomis?

Įsitikinti, ar jis seka, ar ne, nesinorėjo niekam, ir mes sukilome eiti toliau, ta pačia kryptimi kaip iki šiol. Jeigu gerai prisiminiau apylinkių žemėlapį, kelią turėtume prieiti jau gana greitai, ne daugiau kaip už valandos.

*    *    *

Dangus apsitraukė tamsiais debesimis. Visi požymiai rodė, jog netrukus bus lietaus.

Priešakyje medžiai ėmė retėti, už jų matėsi properša, ir mes paspartinome žingsnį, nes, jeigu atvirai, miško monotonija jau ėmė po truputį įsipykti. Miškas baigėsi, tačiau už jo buvo ne kelias. Mes priėjome aukštą šlaitą. Toli apačioje tyvuliavo vanduo, o pats šlaitas plytėjo į abi puses, kiek tik akys užmatė. Nulipti žemyn galėjo nebent kaskadininkas iš veiksmo filmo, ir tai tik šokdamas nuo skardžio tiesiai į vandenį.

Pirmoji atsipeikėjo Ramutė:

- Ką, dar vienas ežeras? O kur kelias?

- Žiūrėkit! - Kristupas rodė pirštu kažkur tolyn į priešingą ežero krantą.

Ten, kur jis rodė pirštu, aname krante stovėjo juodas džipas, o šalia matėsi dvi palapinės. Kiek toliau, į kairę nuo jo, aš atpažinau tą vietą, kur šįryt nesėkmingai bandėme žvejoti. Vis dar buvo galima įžiūrėti skystutį mūsų palikto laužo dūmelį.

Dangų perskrodus žaibui, mes pasitraukėme atgal į mišką, nenorėdami tapti gyvais žaibolaidžiais. Dar labiau sutemo. Ant spygliais nuklotos žemės supapsėjo pirmieji lašai, sunkūs it švininiai.

*    *    *

Apsaugai nuo lietaus mes buvome pasistatę vieną palapinę ir pridengėme ją eglišakiais, tikėdamiesi, jog tai bus pakankamai gera maskuotė. Laimei, ji buvo žalia, ne oranžinė, kaip tos kitame ežero krante, ir mes norėjome tikėti, kad ji bus sunkiai pastebima.

Lietaus lašams dusliai beldžiantis į brezentinį stogą, beveik nesišnekėjome, tačiau mačiau, kad visų mintys buvo panašios.

Kokiu būdu mes atsidūrėme kitoje ežero pusėje? Akivaizdu, kad turėjome padaryti didelį lanką. Dažnai teko girdėti pasakojimus, jog miške pasiklydę turistai ima vaikščioti ratais, vis sugrįždami į tą pačią vietą. Tačiau mes ėjome tiksliai pagal mano kompasą, orientyrai irgi atitiko. O be to, jeigu įsivaizduotume lanką, turėjusį apjuosti visą ežerą, per porą valandų tikrai nebūtume suspėję tokio įveikti. Kas belieka? Patikėti Kristupo GPS, jog mes per akimirką nusikėlėme dešimt kilometrų?

Aš tarsi susidvejinau. Viena pusė manęs sakė, jog nesąmonė, tai neįmanoma, ir jeigu mes iš tiesų persikėlėme, kodėl nieko nepajutome? Kita pusė netvirtino nieko, tik piešė vaizdus, regėtus haliucinuojant nuo musmirių. Jeigu tai, kaip mes čia patekome, beveik siejasi su magija, kodėl gi nepatikėjus, jog šios netikėtos teleportacijos irgi yra įmanomos?

- Egi? - tyliai paklausė Ramutė, susisupusi į antklodę.

- A?

- Kas tau papasakojo apie šį ežerą?

- O koks skirtumas? Kas nuo to pasikeis, jeigu pasakysiu, kas?

- Neišsisukinėk, būk geras. Tiesiog pasakyk, iš kur tu jį žinai.

Supratau, jog šį kartą tiesos nuslėpti nepavyks, o be to, ta paslaptis jau seniai  man nedavė ramybės. Pasijutau, lyg pirmą kartą šokdamas su parašiutu iš lėktuvo, giliai įkvėpiau... ir nėriau. Papasakojau viską: ir apie mano pakvailiojimus su grybukais, ir apie reginius. Tikėjausi tikrai audringesnės reakcijos. Jie klausė, aklai žiūrėdami priešais save, kai pasakojau apie savo skrydį virš miško, apie tai, kaip pamačiau ežerą, tačiau neatrodė, jog būtų labai nustebę.

- Aš žinojau apie tavo grybukus, Egi, - pagaliau tarė Ramutė, kai baigiau pasakoti ir kurį laiką tylą drumstė tik lietaus lašų kalenimas.

- Ką, tikrai? Iš kur?

- Taigi mačiau, kaip rinkai tas nelemtas musmires, nors ir labai stengeisi slapstytis. O aš žinau tik vieną jų pritaikymo būdą.

Ar tai apgailestavimo ir nusivylimo gaidelės jos balse?

- Tai palauk, - tarė Kristupas. - Tu šį ežerą susapnavai, ir jis pasirodė esąs realus? Gal tu ir dabar sapnuoji?

Liežuviu atsargiai paliečiau gomurį. Skauda. Jeigu tai iš tiesų sapnas, ar jausčiau skausmą?

Jausčiau. Haliucinacijų neįmanoma atskirti nuo tikrovės. Jas gali paliesti, pauostyti, palaižyti, išgirsti. Jas gali paneigti tik logiškai mąstydamas. Tačiau prieš tai, kas dėjosi šiandien, logika buvo bejėgė. Ne, turi būti koks nors paprastas paaiškinimas. Mes netyčia praradome laiko suvokimą ir iš tiesų ėjome daug ilgiau, nei atrodė. Mus pagrobė ateiviai ir perkėlė į kitą vietą. Mes sėdime virtualios realybės kėdėse su šalmais ant galvų, tuoj mūsų laikas pasibaigs ir būsim išvaduoti.

Visa tai - fantazijos. Realybė buvo kur kas skaudesnė. Mes niekam nepranešėme apie tai, jog vykstame į šį žygį. Paskutinis Klepočių kaimo gyventojas išsikraustė prieš septynerius metus, ir nuo tada trobos stovi apleistos, tik kartkartėm aplankomos nekilnojamojo turto agentų ir potencialių pirkėjų. Net ir atvykę į kaimą, mano opelio, kurį palikome prie pat miško, jie greičiausiai nepastebės. Maisto pasiėmėme tik savaitgaliui. Žuvis, bent jau šįryt, nekibo. Ką valgysime, kai pasibaigs maistas, o mes vis dar nebūsime radę išėjimo iš šio prakeikto užburto rato? Ar ilgai išgyvensim, maitindamiesi tik grybais ir uogomis?

Klausimų buvo gerokai daugiau, nei turėjau atsakymų. Stengiausi negalvoti taip toli į ateitį. Ką veiksime, kai lietus nurims?

Lietus nesiliovė iki pat vakaro, o kai pagaliau išsigiedrijo, buvo jau per vėlu kur nors eiti ir ko nors ieškoti. Galvojome palikti nakčiai sargybą ir miegoti pakaitomis, tačiau sutemus mūsų palapinės nebesimatė jau už dešimties žingsnių, todėl pasišviesdami prožektoriumi pastatėme dar vieną, kad galėtume normaliai išsimiegoti ir nereikėtų visiems vartytis sinchroniškai, susispaudus kaip silkėms statinėje.

Tą naktį mes su Ramute mylėjomės, tačiau kažkaip mechaniškai, be užsidegimo, tarsi norėdami seksu, kaip eglišakiais palapines, užmaskuoti savo mintis ir negalvoti apie rytojų. Kūnas reagavo taip, kaip jam ir pridera, ir po keliolikos minučių viskas baigėsi. Ji prisiglaudė prie manęs ir, atrodo, užmigo. Nemaniau, kad pats galėsiu po šios dienos įvykių bent minutei sudėti bluostą, tačiau nė nepajutau, kaip Morfėjus paėmė mane už rankos ir nusivedė bekraščiais aguonų laukais.
2008-06-20 08:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-20 15:28
hipiai_žaidžia_karą
čia ateis Kindziulis ir paspoilins
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-20 11:42
Valkas
O man atrodo kaip tik įdomiausia būtų jei pabaiga taip ir ateitų - nieko niekam neaiškinant, neatskleidžiant. Jie pakrato kojas prie kokio kupsto, jei rašytojui buvo gera nuotaika - randa savo opelį ir ten juos... Na o jei labai gera, tiesiog išsigelbėja ir pamiršta viską kas buvo.
Teorijos irgi nei į tvorą nei į dar kur nors, bet, manau, gana realios. Viskas priklauso nuo tamstos Vilpišausko sugebėjimo parašyt kelias paskutines eilutes =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-20 10:28
Aurimaz
Tai tada reiktų pažiūrėt, kad bent tas paskutinis būtų labiausiai labiausiai... Antraip reklaminę kampaniją pražudysi. Man jau dabar sukasi teorijos dėl galimo scenarijaus:
1. Jis visgi tebesėdi sofutėje ir žiūri į sieną (nelabai įdomu);
2. Visi trys, dar net neatvažiavus bandziūgoms, užsirovė ant kažkokio modernaus (užjūrinio) grybo, kuris ir duoda tokį kolektyvinį efektą. Kad ir kaip ten būtų, vis tiek prieini prie minties, kad viskas vyksta jų (arba jo) galvose, kas ir šiaip primygtinai brukama.
Tas primigtynis haliucinacijų brukimas nori nenori priveda prie dar vienos išvados, bet čia tik tuo atveju, jeigu tamstelė iš tiesų esi geras fantastas - kad viskas, ką jie išgyvena - NĖRA haliucinacijos. Tačiau tokiu atveju jau būtų reikalinga labai stipri fantastinė teorija (pagrįsta) apie tai, kas ten, po velniais, dedasi. Būtent paskutinio punkto labiausiai viliuosi, nes visa kita jau tiek kartų rašyta ir filmuota - X-failai, Daktaras Hausas, Tamsus Dangus, etc. Gal tik "Bleiro Raganoje" tas vaikščiojimo ratais efektas buvo kiek labiau mistifikuotas, net nepabandant pažvelgti į tai iš mokslinės fantastikos ar psichologijos pozicijų.
Žinoma, jeigu čia visai ne mokslinė, o psichologinė fantastika (kažkas panašaus į siurrealistinę siaubo literatūrą), tuomet mano pasvarstymai tampa nelabai į temą.

Tačiau šiaip man tavo pasiūlyta pradžia kol kas patinka. Žiūrėsiu, kiek ilgai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-20 09:59
Giedrius Vilpišauskas
Įmesiu dar porą per savaitgalį, viso su leidykla dėl šešių skyrių ištraukos buvo tartasi :{)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-20 09:54
Aurimaz
Tai ką jau čia... Dėk dar :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą