Dangaus

Štai nuotrauka žmogaus,
užsmaugto žydra liemenėle –

staiga jis apako ligi dangaus,
sėdamas nuovargį dėl dienų pa-
našumo, ritmo, kuris kilo
iš užkeikimo, prievartos
kvėpuoti, mirksėti. Drebėti?
Muzikuoti, apakti?

Nuotrauka, ji – tavo dvynys,
šviečiantis po nepramušamu ledu.
Aklas Trynys danguje – tai, ką jis
sergsti, trukdamas akimirką ilgiau nei
kraujo maišas, atspindėtas
Fotografo Akies – maištas, pradvisęs
ligi debesų, oru mintanti emulsija,
mėlynųjų kirmėlių maistas.

Štai nuotrauka dangaus!

Ir štai akimirka, kai esi
išrinktas tapti nuotrauka, žybsėti
iš Ten juodais vabaliukais
spenelių.

(Skaitykite „nuotaka“.
Skaitykite „spanielių“,
„skylelių“.)