Pėda po žeme

Visi randai veide užgijo, net ir tas, žmonių šypsena pramintas.
Užšalus širdis, uždaryti jausmai.
Liko iš kalnų plyni laukai.
Susitraukė banginiai, o ir drambliai greičiau išmoko,
Ką tik skaitėm knygose, plasnot ausim, skraidyt...
Dabar ir aš suprantu, kodėl mūsų ausys tokios mažos,
Kodėl visiems pavasaris būna po žiemos,
Man jis visados, plaučiuos ir širdy
Gyvenu ir kvėpuoju juo, kvėpuoju jam,
Be mūsų ir pavasario nebūtų.
Tik vasara nelaukta išlaisvino pavasario kalėjimą nuo žmonių, kai medžiai jau nebe nuogi su palengvėjimu jie dūsaus, o Vasari...
Prisiminęs jį kaip sapną blogą, kaukę lotoso žiedo vaidinsiu romantiką, jėgas paskutines įdėjęs į tikėjimą tavo, iš įkvėpimo dangaus ant sparnų mirties, meilė jau nebe toli, tik kodėl, sakyk man, juokas tavo pamažu į ašaras virsta...
Palaidojom viltis ir nuodėmes, tikriausiai ne giliai, per aukštai, nuoskaudą rytojaus jaučiu dar dabar