Rašyk
Eilės (77296)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10807)
Vaikams (2639)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







3 SKYRIUS

Pabudau staiga pajutęs, jog palapinė sugriuvo ir mane apklojo vėsus brezentas, o iš viršaus kažkas užvirto taip, kad negalėjau nė pajudėti. Rankos iš palapinės išorės pusės mikliai apčiupinėjo mane, surado mano veidą. Per medžiagą pajutau bučinį. Na, žinoma, kas gi daugiau!

- Kelkis, girtuokli, tinginio panti, jau saulutė žeme ridinėjasi! - Ramutės balsas kaip visuomet buvo žvalus ir pilnas energijos.

- Dar penkias minutes... - sumurmėjau, tačiau, kaip to ir reikėjo tikėtis, pajutau krumplius, skaičiuojančius man šonkaulius. Nežinau, kokiu būdu, tačiau ji sugebėdavo atrasti tokius juoko kauliukus mano kūne, apie kurių egzistavimą nė nežinojau.

- Ai! Viskas, viskas, keliuosi!

Išsikapanojau iš sugriuvusios palapinės ir, vaizduodamas labai supykusį, pagrūmojau kumščiu lūžtančiai iš juoko Ramutei bei besišypsančiam Kristupui. Tada saldžiai pasirąžiau, net kažkas nugaroje trekštelėjo. Krūtinė prisipildė gaivaus, kiek vėsoko oro. Akis truputį graužė dūmai nuo naujai užkurto laužo, ant kurio kunkuliavo ir spjaudėsi į visas puses katiliukas, o žarijos garsiai šnypštė, kiekvienąkart ant jų užtiškus viralui. Priėjau arčiau, paėmęs gretimais ant plastikinio maišelio padėtą šaukštą, pamaišiau kvapnią sriubytę ir sriubtelėjau. Tuomet paragavau dar kartą, šį kartą stengdamasis nenusiplikyti. Jaunų dilgėlių sriuba su bulvytėm ir lašinukais. Mhm. Skonis - pasakiškas, kvapas - keliantis šimtus prisiminimų iš praėjusių žygių. O ir nuo pagirių - pats tas, nors ir nejaučiau, kad galva būtų labai jau apsunkusi po vakarykščios.

Iki pusryčių buvo dar apie pusvalandį, ir mes su Ramute nusprendėme išbandyti laimę žvejyboje. Deja, nesėkmingai: nė mažiausias pūgžlys nesusigundė nei jam siūlomais duonos minkštimo gabalėliais, anei sliekais, kurių prisikasėm čia pat prie kranto. Gana neįprasta, nes paprastai tokiuose ežeriukuose knibždėte knibžda visokio dydžio žuvelių. Galų gale švystelėjau kelias saujas masalo į vandenį, tikėdamasis dar čia sugrįžti. „Vakare daug primesi - iš ryto daug  ištrauksi“, taip man sakydavo senelis, vaikystėje mokęs mane šio meno. Galbūt tas veikia ir sukeitus rytą su vakaru vietomis; jeigu pasiseks, vakarienei valgysim žuvį.

Kai grįžome prie laužo, Kristupas sėdėjo savo mėgstamoje pozoje ir kažką rašė į užrašų knygutę, tačiau, pamatęs mus, ją paslėpė.

- Eiles kuriate, Aleksandrai Sergejevičiau? - pasiteiravau.

- Aha. Širdies damai. Gal gali man karvelį pagauti? Išsiųsti reikėtų, - jo veido išraiška liko tokia pat sustingusi, tik iš akių kampučių buvo galima suprasti, kad juokaus ir toliau. Jis galėjo net ir anekdotą papasakoti nė nenusišypsodamas, nors aplinkui visi leipdavo.

- Cha cha, šmaikštuolis. Tu man geriau pasakyk, ką ten tokio mes naktį girdėjom?

- O ką girdėjote? - įsiterpė Ramutė, ir aš jai trumpai papasakojau apie naktinius švilpavimus bei cypimus. Išklausiusi ji tarė:

- Įsitikinę, kad čia ne kažkurio iš jūsų nosis švilpavo, o girtoms galvelėms kitaip susišvietė?

- Jeigu mano nosis gali taip švilpauti, man metas pagalvoti apie naują karjerą, gal reiks net ir į simfoninį orkestrą paraišką paduot. Ramute, aš niekad nieko panašaus nesu girdėjęs. Jeigu pelėdą išmokytume švilpti ir ūkti vienu metu ir dar sukryžmintume ją su vargonų vamzdžiu, tai net ir tas egzotiškas jų palikuonis neišgautų tiksliai tokių garsų.

- Na, ką aš jums abiem galiu pasakyti. Gerti mažiau reikia, ir nesivaidens vargonai naktimis.

- Reikia, - nesiginčydamas linktelėjo Kristupas. - Tačiau šiuo metu vis vien labai norėčiau išgerti. Štai tos sriubytės. Panele, prašau, malonėkite. Jeigu tai jums nesukeltų per daug rūpesčio. Po vieną lėkštelę kenčiantiems alkoholikams.

- Kaip aš galiu tau atsakyt ir neduot, meški, kai manęs taip prašai, - tarė ji ir po akimirkos visi jau srėbėme tą miško esenciją sriubos pavidalu. Na, ne visiškai miško, bulvės juk pirktinės... bet tai nesvarbu. Man vien jau tas kvapas siejosi su iškylomis, laužo dūmais ir dainomis, pritariant gitarai. Ant paprastos viryklės tokios neišvirtum.

Dubenėliams ištuštėjus ir po antrosios porcijos, pasijutau kur kas žvaliau. Pagirios, jeigu ir buvo jų kažkokia užuomina, išnyko, akys atsimerkė plačiai, kaip joms ir priklauso. Kristupas, pasiėmęs gitarą, kažką tyliai brązgino, vis žvilgčiodamas į savo užrašų knygutę, kažką vis rašė pieštuku, trynė, ir vėl rašė.

- Turiu, - pagaliau tarė jis.

- Ką?

- Klausyk. Penkios natos, atrinkau. Tik ne taip išderintai, žinoma. Mi, mi, mi, si, lia, - pirštai lėtai išgavo penkis garsus storiausiąja gitaros styga. Grodamas paskutiniąją, jis slystelėjo kairės rankos pirštu per gitaros grifą, ir garsas „užlinko“, nužemėjo. Pajutau, kaip pašiurpo plaukeliai ant sprando. Tai buvo ta melodija, kurią girdėjome naktį.

- Kristupai, iš kur..?

- Čia dar ne viskas, klausyk toliau. Atsimeni, sakiau, jog melodija girdėta kažkur. Klausyk, tas pats, tik dviem oktavomis aukščiau ir greičiau.

Kristupas pagrojo, ir iš tiesų, man ta melodija irgi pasirodė labai pažįstama. Paprašiau pakartoti, tačiau dar kartą pagrojęs tas penkias natas jis nesustojo ir kartojo melodiją, ir vėl, ir vėl, sustingusiu veidu, žiūrėdamas man tiesiai į akis. Mane perliejo dar viena šiurpo banga, kai Ramutės lūpose perskaičiau žodžius, skambėjusius tuo pat metu ir mano galvoje:

- Veter s moria dul, veter s moria dul...

- Aha.

- Manai, čia mūsų brangūs kaimynai naktį išdykavo? - paklausė Ramutė.

- Nežinau. Greičiausiai. Nors ir nesitikėjau iš jų tokio muzikalumo, - Kristupas padėjo gitarą į šalį.

- Po velnių, aš vos į kelnes naktį neprikroviau, išgirdęs tuos garsus!

- Jeigu jie šitaip, reikės kitą naktį suorganizuoti atsakomąjį vizitą, - tarė Ramutė. - Prigąsdinsim juos taip, kad nuosavus vardus pamirš ir rūks iš čia tuo džipu, pusę daiktų palikę.

Aš žinojau, kad ji nejuokauja. Pasąmonėje krebždėjo nuojauta, jog mums tai geruoju nesibaigs.

- O nepamiršai, kad jie šunį turi? Bulmastifas - čia tau ne bolonė kokia.

- Nieko, ciuckium irgi pasirūpinsim. Jie nori žaisti - mes pažaisim. Oi, žinau aš keletą puikių žaidimėlių!..

Va, štai ta Ramutė, kurią aš įsimylėjau: karšta, kibirkščiuojanti, nesitaikstanti. Mes abu su Kristupu, ko gero, jai atrodom kaip didžiausi bailiai. Mes ne bailiai. Mes atsargūs. Atsargiai gyvensi - daugiau dantų turėsi, štai mano moto. Tačiau visi požymiai rodė, jog šį kartą išsisukti nepavyks, ir mums teks žaisti žaidimus, kurių taisykles žinojo tik ji viena.

Priėjau prie krūmų ir, atsargiai praskyręs šakas, žvilgtelėjau į kaimynų pusę. Džipas stovėjo ten pat, šalia it du oranžiniai kupstai pūpsojo palapinės. Nei žmonių, nei šuns nesimatė. Matyt, dar miega. Dar vos devynios ryto, miegočiau ir aš. Žinoma, jeigu tik man kas nors leistų.

- Egi, tu grybų valgysi? - pašaukė mane.

- Tai žinoma! - apsidžiaugiau. - O iš kur..?

Ramutė priėjusi įbruko man į rankas polietileninį maišelį.

- Va iš ten, iš miško, - šypsodamasi mostelėjo ranka. - Eime.

Dingti nebebuvo kur. Su ja nepatinginiausi. Mes kartu patraukėme gilyn į miško tankmę.

Buvo panašu, jog šiame miške iš tiesų be mūsų niekas nesilanko. Ūmėdės, kazlėkai, rudmėsės kone vieni ant kitų lipo, ir maišeliai kaipmat prisipildė. Net gaila buvo palikti netelpančius grybus. Mes su Kristupu nusivilkome marškinėlius ir, užraišioję skyles, pasigaminome iš jų maišus. Grybai gi beverdant sukrenta, iš jų nieko beveik nebelieka, todėl reikia prisirinkti daugiau, kad visiems užtektų ir kad į miestą sugrįžus dar liktų ko paskanaut. Išsiteplios marškinėliai nuo kazlėkų gleivių, žinoma, nusidažys nuo rudmėsių, bet tai niekis. Viskas išskalbiama.

Ramutė neišsirenginėjo. O gaila. Tikrai būtų gražesnis vaizdas nei mudviejų. Atrodėme iš tiesų komiškai, du pusplikiai vidury miško: vienas sudžiūvėlis, kitas lašininis.

Pamačiau netoliese augant keletą musmirių, dailių, tartum iš paveikslėlio. Nemačiom priėjau ir, nusukęs tris kepurėles, įsimečiau į „maišą“, palikęs stovėti tik kotų žvakes. Tikėjausi po to jas perkelti į kuprinę ir parsivežti. Vitiokas, žinoma, geras bičiulis, tačiau brangininkas, o čia tokios gėrybės auga tiesiog taip, niekieno neprižiūrimos, rauk, kiek norisi. Visiškai nemokamai.

Vaizduotė jau piešė, kaip pušų sienos tuoj prasiskirs, ir mes rasime dar ir nemokamų kanapių lauką. Tačiau, jeigu čia toks ir augo, mes prie jo neartėjome. Tiesa, tolumoje, už peraugusių aviečių krūmų, kažkas bolavo.

Šiaip ne taip prasibrovę pro dygią augmeniją, priėjome nediduką - apie  dviejų su puse metrų aukščio - plytinį namelį. Jo sienos, kiek matėsi pro vijoklius, kažkada buvo kalkėmis nutepliotos baltai. Ties stogu įmūrytas ventiliatorius nuo kiekvieno stipresnio vėjo gūsio tingiai sukosi. Langų nebuvo, vienintelis įėjimas į jį - aprūdijusios metalinės durys, be jokios rankenos ar skylės raktui. Kristupas priėjęs pabandė jas stumtelėti, tačiau bergždžiai: durys nė nekrustelėjo.

- Jokių laidų. Nei elektros, nei telefono, - susimąstęs tarė jis ir kažką pasižymėjo GPS‘e.

- Greičiausiai sandėlis, - pridūrė Ramutė. - Nepanašu, kad čia koks eigulys gyventų. Nebent jeigu jis aklas ir jam langai nebūtini.

Kristupas padaužė kumščiu į duris.

- Aha. Aklas ir kurčias. Idealus miško sargas.

- O žinot, kas man keista? - nusprendžiau ir aš įkišti savo trigrašį. - Kam gi miške statyti plytinį namą, kai tiek medžių aplink? O ir privažiavimo jokio nėra. Kaip jie tas plytas čia atgabeno? Rankom atnešė?

Kristupas žengė prie pat namelio ir pakrapštė sieną nagu.

- Na, na. - Jis pamojo man.

Aš irgi priėjau ir pažvelgiau iš arčiau. Tai, ką aš iš tolo palaikiau kalkėmis, iš tiesų buvo galybė balsvų siūliukų, it voratinklio gijų, susinarpliojusių į prigludusį prie plytų veltinį.

- Kas tai? - paklausiau Kristupo.

- Nežinau, tamsta. Tu čia pas mus gamtos žinovas. Tark savo žodį.

- Niekada neteko matyti nieko panašaus, - pabandžiau atkrapštyti gabalėlį „veltinio“, tačiau jis nepasidavė, tartum priklijuotas prie sienos. - Vorai gal kokie ar šiaip vabzdžiai. O gal kokia apsauga priklijuota, nuo drėgmės, pavyzdžiui. Ką aš žinau, aš gi finansininkas, o ne gamtininkas ar statybininkas!

- Užteks jums ten krapštinėtis, - pašaukė Ramutė. - Ateikit geriau, ką čia parodysiu.

Ji stovėjo šalia vėžių, giliai išraustų paklotėje, kurios vedė link ežero. Niekas kitas, tik kaimynų džipas galėjo tokias palikti.

- Eime, išžvalgysime padėtį, reikia pasiruošti naktiniam šturmui, - tarė ji ir nelaukdama nužingsniavo, o mums nieko kita neliko, tik prisijungti. Ginčytis vis viena buvo beprasmiška.

*    *    *

Kai iki kaimynų stovyklos tebuvo likę vos pora šimtų metrų, staiga nugriaudėjo du šūviai, lydimi vyriško riksmo. Mes sustingome nesuvokdami, iš kurios pusės atsklido tie garsai.

- Bėgam, - sušnibždėjo Kristupas. Aš su juo visiškai sutikau. Tik į kurią pusę?

- Stovėt, kurvos!

Į mus žiūrėjo juoda pistoleto vamzdžio skylė. Skustagalvio paakiai buvo juodi, kaip būna po bemiegės nakties, žvilgsnis paklaikęs, dantys sukąsti.

- Kur jie?! - užriko jis, artėdamas prie mūsų. - Ką jūs jiems padarėte?!

- Apie ką jūs... - bandžiau klausti aš. Be reikalo. Jis pribėgo ir įrėmė pistoleto vamzdį man į kaktą. Kūną tarsi suparalyžiavo. Aš jaučiau, kaip kojos nebeklauso, linksta, ir kietai užmerkiau akis, laukdamas smegenis skrodžiančios kulkos.

Jis garsiai prunkštelėjo ir patraukė ginklą.

- Apsimyžėlis! Rodai, ką maiše neši, mižniau!

Tik dabar pajutau, kaip koja į sportbatį teka karšta srovelė. Na, svarbiausia ne kraujas. Nelinkstančiais pirštais išverčiau grybus ant žemės, skustagalvis praskirstė juos koja, kol atkasė musmirių kepurėles. Jo akys staiga suapvalėjo. Jis griebė mane už plaukų, atlošė galvą ir sugrūdo pistoleto vamzdį man į burną. Nebejutau nieko daugiau, tik šlykštų tepalo skonį ir skausmą, ginklo taikikliui draskant gomurį.

- Paleiskite jį! - išgirdau šaukiant Ramutę.

- Tylėt, pupa, ateis ir tavo eilė!

Jis palinko prie pat mano veido. Iš jo burnos dvokė tabaku ir vėmalais.

- Tai tu, vadinasi, išvien su ta kekše Angele? Vieno karto jai neužteko, ane? Pamatė, kad tada nepakračiau kojų nuo tų jos musmirių, tai atsiuntė tave, ane? Ne, reikės daugiau, nei grybukų ir kažkokių apsimyžėlių! Daug daugiau! Algučio taip lengvai nepaklosit! Greitai čiulbi, kur kiti!!!

Taikiklis dar stipriau įsirėžė į gomurį. Jaučiau, jog tuoj imsiu springti nuo burnoje susikaupusių seilių ir kraujo.

Staiga jis pasuko galvą į šoną ir įsiklausė, nors aš nieko negirdėjau.

- Staska?! Žana?! Irena?! - sušuko jis, paleisdamas mano plaukus. Su palengvėjimu pajutau, jog ginklas nejučia išslydo man iš burnos, prieš tai barkštelėjęs per dantis.

Skustagalvis toliau rėkė į tolį, klausydamas tik jam vienam girdimų atsakymų:

- Kur jūs?!.. Kur?!.. Ką jūs ten veikiat?!.. Gerai, niekur neikit, aš tuoj būsiu!

Nebekreipdamas į mus dėmesio, jis nusigręžė ir nubėgo kiaurai krūmus.

Neklusnūs keliai sulinko ir aš kritau keturpėsčias po pušimi, įsikabindamas rankomis į spygliais nužertas šaknis. Jaučiau, kaip kūną krečia nevaldomas virpulys, o gerkle kyla šleikštulio banga. Bejėgiškai nusispjoviau, stengdamasis išvalyti burną nuo kraujo ir tepalo.

Draugai pribėgo prie manęs ir, pačiupę už parankių, padėjo man atsistoti.

- Kaip tu? Galėsi bėgti? - paklausė Ramutė. Tylėdamas linktelėjau. Manęs nereikėjo raginti du kartus.
2008-06-19 08:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-20 09:47
Aurimaz
Nugi :D Mūsų šalyje pirmenybė amerikoniškai literatūrai??? Reikia rašyti laiškus Baltoms Lankoms, geriau dargi masiškai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-19 15:39
hipiai_žaidžia_karą
tarp kitko - giedrius visiškai teisus dėl elgesio su lietuviška fantastika knygynuose. "vėjas nuo jūros" radau tik po 15 minučių (!) knisimosi "baltose lankose" ir tik galiausiai paprašęs pardavėją paieškoti knygos kataloge... knyga puikiai maskuojasi apatinių lentynų šešėliuose

^  _
O o
  _
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą