Apie avietes

Tąkart nuo kalno žvelgė Vytautas Didysis,
O vakaras sukruvintas įbrido Nemunan.
Pakelk! - tiesiau rankas, - tada geriau matysis
Ta upė ir tos antys, priklausančios vien man.

Matai, už kalno pievos, smilkstantys šienojai,
Įklimpę dobilienoj tykūs gyvuliai.
Juk apie tokį kraštą aš ir tu svajojom,
Kur žmonės tik šešėliai, nepažįstami veidai.

***

Tamsa myluoja Nemuną ir Vytautas nejunta,
Kad viskas čia avietės: ir kalnas, ir naktis, ir Tu.
Pakelk dar kartą, tyliai, tegul niekas nepabunda.
Aš nežinojau, kad avietės gali būti taip gardu...