Vėjas nuo jūros. 2 skyrius

2 SKYRIUS

…bukų, sakai? Baigėsi tie grybukai, kur aną kartą pirkai. Bet yra dar geriau: musmirukas!

- Musmirių? Tu ką, manai, aš asilas?! Nunuodyti mane nori???

- Nuuu, nuuu, bičiulis, nusiramink, - jo šypsena draugiška, įtaigi. - Nu pasakyk, kam gi man klientas prarasti? Ar aš tau meluočiau, a? A jeigu jau manim netiki, pasiskaityk, yra visokios knygutės, tam viskas surašyta. Vot, pasivartyk, pas mane pilna lentynėlė. Kurgi skubėti?

Lentynėlė iš tiesų pilna. Daugiausia rusiškai ir angliškai, bet man tai ne problema. Musmirė. Dieviškasis maistas. Rigveda ir Soma. Raktas į suvokimą. Visokios čakros, jų išsivalymai ir kiti kliedesiai. Hmmm. Paimu vieną, atrodančią daugmaž moksliškai, o ne „new age“. Etnomikologijos pagrindai. Lėtai leidžiu puslapius per pirštus, ieškodamas, kas patrauktų akį.

“... Amanita Muscaria, raudonoji musmirė, istorijoje dažnai užtinkama kaip sėkmės simbolis, sulygintinas su airių keturlapiu dobilėliu... “

“... raudonkepuris nykštukas, gyvenantis po pušimi ar egle... “

“... Kalėdų Senelis, Santaklausas - šamano figūra... ” Kaip kaip?

Atverčiu kelis puslapius atgal.

„Daugelis nė nesusimąsto, iš kur kilusios kalėdinės tradicijos. Esminė filosofija yra tokia: jeigu būsi geras, po medeliu per Kalėdas rasi dovanų. Jeigu būsi blogas, dovanų nerasi, o pagal kai kurių šalių tautosaką gali būti net ir nubaustas. “

Praverčiam, praverčiam.

„Amanita muscaria randama beveik visame pasaulyje po pušimis (ir kitais spygliuočiais), beržais, kartais po ąžuolais. Šis didelis raudonas grybas dažnai auga po tuo pačiu medžiu, po kuriuo Kalėdų rytą mes tikimės rasti dovanų. “

„Įdomu, kad šiuos grybus ėda elniai. Tai gali paaiškinti tautosakoje minimą jų sugebėjimą skraidyti. “

„Kuomet mes dedame dovanas po eglute, darome tai simboliškai, tarytum nešdami sakralinį gėrį, kuris užsifiksavęs mūsų sąmonėje nuo neatmenamų laikų musmirės, dieviškosios dovanos, randamos po medžiu, pavidalu. “

Daug paveikslėlių, musmirės sąsaja su įvairiomis religijomis, panašu, autorius rašė, skraidydamas nuo musmirių kaip tie elniai. Tačiau gilus įsitikinimas, jog musmirės - nuodai, kaip nuolat girdėjau nuo pat vaikystės, sušlubavo.

Pavartinėjęs kitą knygą surandu, jog aktyvus chemikalas musmirėse - muskimolis, poveikiu primenantis meskaliną. Na, šituo jau manęs nenustebinsi, plaukiojom - žinom. Aną kartą meskalinas, tiesa, buvo išgrynintas, susintetintas, tačiau efektas man visai patiko.

Visai netoli tekste dar randu, jog tik raudonoji musmirė pasižymi šiomis dieviškomis savybėmis. Žalsvoji musmirė, pavyzdžiui, sukelia mirtį, po poros dienų suirus kepenims. Nors jų skonis, pagal knygelę, nuostabus.

Įspraudžiu knygą atgal į lentyną. Vitiokas laukia manęs virtuvėje, lėtai siurbčioja arbatą. Pamatęs mane plačiai nusišypso.

- Niuuu? I kaip?

- Gerai. Duok man vieną dozę, pabandysiu. Patiks - dar sugrįšiu.

- Nu vo, a ką aš sakiau. Pas mane šlamšto nebūna!

Trindamas rankas Vitiokas nueina į kitą kambarį, aš laukiu virtuvėje. Po minutės aš jau keičiu kelis šlamančius į polietileninį maišelį su sudžiovintomis musmirių galvutėmis. Kiek galiu įžiūrėti, raudonos, ne žalsvos. Na, pažiūrėsim, ar nuskraidins jos mane, kaip tuos elnius, ar man tiesiog bus didelis ragas?

*    *    *

Į palapinę įsiropštė Ramutė ir atsigulusi prisiglaudė prie manęs.

- Nemiegi?

- Nea. Bet jau beveik snaudžiu.

Kaklo oda jutau jos karštą kvėpavimą, krūtys rėmėsi man į šoną. Ji perbraukė pirštu mano lūpomis ir sušnibždėjo į ausį:

- Apie ką mąstai?

- A, šiaip. Apie nieką.

Ji nežinojo...

*    *    *

... ir neturi niekada sužinoti. Tai mano paslaptis, šis savotiškas hobis. Ne, aš niekada nežaidžiu su narkotikais, prie kurių priprantama, nuo kurių atsiranda priklausomybė. Tik šiaip. Žolytė. Grybukai. Haliucinogenų tabletės. Logiškai pamąsčius juk akivaizdu, kad  alkoholis ir nikotinas - kur kas stipresni narkotikai, o juos visuomenė puikiausiai toleruoja. Reklamuoja netgi.

Tačiau Ramutė, bijau, manęs vis vien nesuprastų. O jeigu ir suprastų, nuspręstų, jog man tai žalinga ir turiu mesti. Palaikytų narkomanu, kaip tie, kur prie stoties renkasi. Aš ne toks. Aš - daugiau gurmanas. Aš nesibadau į veną, man nebūna „lomkių“, kai trūksta dozės. Ne. Tiesiog kartą du per mėnesį. Atsipalaidavimui. Atrakcijai.

Grįžęs namo išdėlioju džiovintas musmirių kepurėles prieš save ant kavos staliuko. Iš viso trys. Ir kaipgi man jus suvalgyti, ką, tiesiog taip, kaip sumuštinį?

Atsargiai atsikandu vienos kepurėlės kraštelio. Skonis

žalsvosios musmirės skonis, pasak liudininkų, tiesiog puikus

neblogas, kažkiek primena džiovintus baravykus, dar lyg ir riešutų prieskonis jaučiasi.

Durys užrakintos, telefonas išjungtas. Mintyse persižegnoju, nors nesu religingas, bet juk blogiau nuo to nebus, ar ne? Na, į kelionę!

*    *    *

Buvau priverstas keltis naktį ir ridintis lauk iš palapinės. Vakarą plempta arbatėlė spaudė ir labai prašėsi išvedama pasivaikščioti. Laužas jau beveik užgesęs, tačiau tamsa nebuvo neperregima; kaip dažnai būna vasaros naktimis, kuomet saulė nusileidžia tik trumpam, tvyrojo tirštos sutemos, bet buvo galima šiaip ne taip įžiūrėti aplinkinių medžių siluetus. Truputį svirduliuodamas priėjau prie vieno iš jų ir ėmiau čiurlenti.



Aplink buvo neįprastai tylu. Nesigirdėjo nei vieno žiogelio, nei lakštingalų. Iš ežero pusės - taip pat nė garselio. Vienintelis tylos drumstikas buvau aš. Naktis buvo gana vėsi, norėjosi kuo greičiau sugrįžti atgal ir sušilti prigludus prie Ramutės.

Kai užbaigiau savo reikalus ir patraukiau atgal link palapinės, pastebėjau, jog pasukus galvą tam tikru kampu visgi girdėjosi tylutėlis... zvimbimas? cypimas? Labai tylus ir labai plonas garselis, suvokiamas, regis, ne ausimis, o kažkuria sąmonės dalimi, kuri beveik nepasiduoda kontroliuojama. Panašiai kartais zvimbia seni lempiniai televizoriai, kai kažkas juose sugenda. Bet čia, vidury sunkiai prasibraunamo miško, toli nuo žmonių? Kas tai galėtų būti?

Iš pradžių pamaniau, kad galbūt čia mūsų kaimynai, tačiau garsas sklido kažkur iš miško gilumos, ne nuo ežero pakrantės.

- Ir tu girdi?

Kone stryktelėjau iš netikėtumo.

- Po velnių, Kristupai, tu man infarktą įvarysi. Ką, nesimiega?

- Ateina iš ten, - nekreipdamas dėmesio į mano žodžius, tamsus siluetas mostelėjo miško link. - Kaip manai, kas tai?

- Iš kur aš galiu žinoti, gal elektros pastotė kokia? Tu ko naktim šlaistaisi ir gąsdini? Treniruojiesi, nori zombiu įsidarbinti kapinėse?

- Nepanašu į elektros pastotę. Labai keistas toks. Ultragarsas beveik.

Staiga abu sustingome. Kažkur iš toli pasigirdo tyli, bet pakankamai aiški melodija, tembru truputį primenanti išklerusius vargonus. Penki stori garsai, penkios nesuderintos natos, kurioms nebuvo pavadinimų įprastinėje gamoje, atsklido iš tos pačios pusės, kaip ir zvimbimas. Paskutinė nata skambėjo kiek ilgiau, tačiau po sekundės “užlinko” ir nutilo, lyg nematomam vargonininkui būtų pasibaigęs oras dumplėse.

Pajutau, kaip nugara perbėgo šiurpo banga. Kad ir kas tai būtų, niekuomet neteko nieko panašaus girdėti.

- Švilpia kažkas, - tarė Kristupas. Jis genijus.

- Kas čia per garsas? Tu supratai ką nors?

- O ką, visai įdomi melodija. Primena kažką, - jis ėmė patyliukais švilpauti, nelabai pataikydamas į girdėtas natas. Ėmiau įtarinėti, ar tik nevaikšto jis miegodamas.

- Einam geriau atgal į palapines, rytoj pasišnekėsim.

- Aha.

Ėjome tylėdami. Sukau galvą, kas tai galėjo būti per garsai. Vėjas? Kažkoks gyvūnas? Pakvaišusių pelėdų choras?

Tačiau palapinėje apsikabinęs Ramutę pajutau, jog miegas ir iš vakaro išgertas alkoholis ima viršų, ir akys pačios užsimerkė. Išties, rytoj pagalvosim ir pasišnekėsim. Galbūt ten iš tiesų nieko ir nebuvo, gal tik prisisapnavo. Gal tai buvo grupinės ha

*    *    *

... liucinacijos, štai ko aš laukiu iš meskalino, ir jos turėtų jau greitai prasidėti. Kol kas po tų trijų musmirių kepurėlių vienintelis naujas atsiradęs jausmas - lengvas pykinimas, ir nepasakyčiau, jog tai man labai patinka. Sėdžiu išsidrėbęs ant sofos, kojas susikėlęs ant staliuko ir buku žvilgsniu žiūriu į apšerpetojusiais tapetais išklijuotą sieną priešais save. Ties pat lubomis siena ropinėja voriukas, tačiau jis visiškai gali būti realybės dalimi. Ir tie kvaili tapetų raštai linguoja greičiausiai nuo skersvėjo, nes pamiršau uždaryti balkoną.

O štai kai sienos dalis su bildesiu išgriūva ir pro žiojinčią skylę pasirodo žydras dangus - turbūt ne vaikų iš lauko darbas. Joks filmas neatstos to, ką matau - mane apsupa dulkių debesis, matau pavienes plyšį įrėminančias plytas, purvinas ir klibančias, tarytum išpuvę dantys valkatos burnoje, jaučiu cemento kvapą, netgi regiu, kaip viena nedidelė skeveldra užkabina man ranką ir dabar ant kilimo kapsi kraujas, jo ten jau visa balutė ir greitai bus ežeras. Truputį skauda.

Realybės įspūdis - absoliutus. Nėra jokio būdo įsitikinti, jog tai, ką tu matai - tik chemikalai, veikiantys smegenis, o iš tiesų sėdi savo vieno kambario bute ant sofos ir spoksai į sieną.

Likusi sienos dalis kartu su iš jos styrančiomis plytomis ištirpsta ir išvarva lauk, tarsi ledas, perlietas verdančio vandens kibiru. Sėdžiu atsilošęs, atsipalaidavęs, lašinu kraują ant kilimo ir žiūriu šį trimatį televizorių - milžinišką, nuo sienos iki sienos. Sienai galutinai išnykus man atsiveria vaizdas, kurį maniau jau visam laikui užkasęs į tolimą atminties sandėlio užkampį.

Veidą glosto gaivus vėjelis. Pakvimpa šviežiu šienu ir mėšlu, drėgna žeme ir žydinčiomis obelimis. Grandinę žvangina Lapė, garsiai lapnojantis ėdalą, kudakuoja kieme besikapstinėjančios vištos. Būtent čia prabėgo ne viena mano vaikystės vasara - pas močiutę Klepočių kaime. Toks ir kaimas: dešimt namų, apsuptų ariamais laukais, už kurių - miškas.

Kambarys pakyla aukštai į orą ir staiga palinksta į priekį, tarsi ketindamas mane iškratyti lauk per nebeegzistuojančią sieną. Įsitveriu sofos atkaltės ir toliau stebiu šiferiu dengtus stogus, malkines, tvartus, skrendančius po manim. Aš jau žinau, kur mes skrendame. Link miško, kurio vietiniai kaimiečiai vengia, o jeigu ir įžengia, tai stengiasi neužsibūti ir į gilumą neiti.

Man kaime pasakojo, jog ten vaidenasi, jog ten vaikus grobia, jog pačiups mane miškinis už kojos ir nusitemps gilyn po žeme, nė kaulelių mano nieks nebesuras, nuklysiu tolyn, šaukiamas laumės, o kitos tuo metu kelią atgal šluotomis užšluos, ir liksiu klaidžioti, kol pasensiu. Kambarys skrenda būtent link to miško, ir, nepaisant to, kad vaikystėje girdėtas istorijas aš laikiau pasakomis, mane suima baimė.

Prieš mano akis iš viršaus žemyn praplaukia morkų laukas, besiribojantis su mišku. Beveik negalvodamas, automatiškai, aš mintyse pasižymiu orientyrus ir pagal šešėlius bei laiką nustatau apytikslį azimutą, kuriuo mes skrendame. Negaliu paaiškinti, kodėl taip darau. Ilgos orientacinio sporto treniruotės man tai įaugino į kraują. Kartais net ir mieste pagaunu save taip darant.

Skrendame apie penkis kilometrus, tada kambarys atsilošia, ir tolumoje aš matau nuostabaus grožio ežerą, raibuliuojantį saulėje. Jis ilgas, pusmėnulio formos. Tolimąjį jo krantą riboja aukštas skardis, besitęsiantis į kairę ir į dešinę iki pat vaizdą ribojančių dar neištirpusių kambario sienų.

Vėl netikėtai linkstame į priekį, ir aš, nespėjęs įsikabinti sofos, krentu, karštligiškai ieškau atramos, nerandu ir skrendu kiaurai pro išnykusią sieną žemyn, regėdamas, kaip medžių viršūnės artėja. Greitai. Pernelyg greitai.