Aistros ir viesulo ugnis

Diena šviesi,
Bet nesuprantama,
Esybė – sapno pabaiga.
Įeina su mintim
Ir aišku man,
Kad ją pajusti -
Prabanga.

Va čia nutūpia,
Šnekučiuojasi, -
Patinka erzinti mane.
Panoro –
Veidą išbučiuoja man
Aistros
Ir viesulo ugnim.

O aš įsiklausau
Rimtai
Į jos nutrūkstamąją kalbą,
Stebiu
Kaip virpa jos pečiai,
Kaip akys spindi,
Žodžiai skamba...

Kada kalba jos
Širdį sieks
Ir aš, turbūt,
Prabilt galėsiu,
Kad ją labai labai mylėsiu,
Taip,
Kaip nemylėjo nieks.

Gal sužibės
Šaltai žvilgsnis
Ir kalbą ji
Nukreips kitaip –
Aistros ir proto
Derinys
Negali jungtis nekaltai...

Įsimylėsiu
Jos akis,
Įsimylėsiu
Jos pečius.
Tikiuosi,
Kad ji tuo pačiu
Į mano jausmus atsakys...