Vėjas nuo jūros. 1 skyrius

Ветер с моря дул,
Ветер с моря дул,
Нагонял беду...

Natali

*  *  *

Daug daug patelių laukė jo štai ten, už laukymės ir tų kelių kalvų. Jis tai žinojo tiksliai, nors žirnio didumo smegenėlės ir negalėjo suvokti kaip, kokiu būdu; tiesiog jautė šaukimą, kviečiantį būtent jį, vis stiprėjantį, aptraukiantį akis voratinkliais ir piešiantį galybę purių uodegų, pakeltų, pasiruošusių. Laukiančių jo.

Šuolis ant kitos pušies. Dar ant kitos. Kaip kasdien, kaip įpratęs, nė negalvodamas kreipti dėmesio į tai, jog spygliuotos šakos nulinksta nuo jo svorio ir vėl švysteli aukštyn, tarsi modamos pavymui. Rusvas kailiukas žvilgėjo saulės spinduliuose, prasiskverbusiuose pro pušų viršūnes. Šilta, bet nėra kada mėgautis. Reikia skubėti.

Šis miškas puikiai pažįstamas, nuo samanų iki pat pušų viršūnių. Čia jis gimė, čia išgliaudė pirmąjį kankorėžį, o po to dar begalę kitų, tačiau tik šiandien pirmąkart pajuto šaukimą, kuris sklido ne iš savo miško, bet iš to kito, iš už dobilais ir čiobreliais kvepiančios pievos; garsesnis už žiogų svirpesį, šildantis labiau nei saulė vidurdienį, šauksmas jį svaigino... glostė... gundė...

Paskutinis medis. Aštriais nagučiais kabindamasis į žievę, jis nubrazdėjo žemyn, stryktelėjo ant žemės. Tankiai suaugusios smilgos tartum traukė atgal, bandydamos sulaikyti, tačiau jis liuoksėjo nė nejusdamas pasipriešinimo. Tos pakeltos uodegos. Tas svaiginantis, užburiantis kvapas. Štai ten.

Šauksmui vis stiprėjant, jis staiga pajuto, jog liuoksėti nebereikia. Kojytės pačios nešė jį link vis artėjančių pušų, valdomos nematomos galios. Priešintis nebuvo nei noro, nei prasmės: juk nebeklausančios letenėlės liuoksėjo būtent ten, kur jis ir norėjo patekti. Jį apėmęs geismas, atrodė, tuoj sudraskys į gabalus. Štai jos, tos uodegos! Mano, jos visos bus mano!

Liuokt liuokt liuokt. Kvaišinantis kvapas užgesino paskutines menkučio protelio kibirkštėles. Mano! Užšokęs ant vienos iš patelių, jis stipriai įsitvėrė nagiukais į kailį ir stačia galva paniro į palaimą, jusdamas, kaip kūnelis spazmingai trūkčioja, kad susivaldyti nebegalėtų net ir norėdamas.

Jis nežinojo, kad tos rujojančios patelės - tik vaizdiniai ir kad realybėje jis guli nejudėdamas, apsikabinęs purų samanų kupstą. Jis nematė daugybės blyškių siūlų, ne storesnių už plauką, lendančių iš po samanų ir virpančiais galiukais aklai čiupinėjančių aplink. Jis nejuto, kaip suradę tikslą siūlai niro po kailiuku, vijosi aplink kaklą, lindo į ausis, kol ant samanų liko gulėti tik balkšvas kokonas, tviskantis saulėje.

Jis nieko to nejuto, tik kopė ir kopė palaimos laipteliais, nirčiai, negalvodamas apie nieką daugiau.

Orgazmui sprogus, jis užmigo.

Pabusti jam nebuvo lemta.




1 SKYRIUS

Šalta ranka čiupo man už kojos ir staigiai patraukė žemyn, priversdama murktelėti po vandeniu. Išnėręs ir išsiprunkštęs prieš save išvydau Ramutės veidą, beveik neatpažįstamą dėl šlapių plaukų. Ji krizeno, negalėdama susivaldyti.

- Pačiupau! - sušuko ji. Išties, sučiupo mane kaip vaiką, nepasiruošusį, beginklį.

- Tuoj aš tave! - ėmiau sparčiai plaukti link jos, ir ji spygtelėjusi nusiyrė tolyn. Su Ramute lenktyniauti buvo beviltiška, ir aš tai žinojau. Kur ten, prieš jos liekną, atletišką kūną - mano atletiški lašiniai, užsėdėti ilgomis darbo valandomis prie kompiuterio. Plaukė ji puikiai, nardė dar puikiau. Aš mačiau, kaip ji tolsta, tobulai skrosdama rankomis menkas bangeles, palikdama po savęs tik purslus. O aš geriausiai plaukiau „plūduru“ ir jos pasivyti neturėjau jokių šansų.

Kada gi ji supras, jog geriausia yra štai taip atsipalaiduoti, prigulti ant vandens, leisti jam tave nešti, jausti tą malonią vėsą, justi, kaip glosto švelnus vėjelis nuo miško pusės, kaip švelniai kvepia sakais ir grybais. Aplink beveik nė garselio, tik tylus miško ošimas, vandens teliūškavimas. Kaip gera pagaliau nusimetus kuprinę po dviejų valandų trepsėjimo mišku, tiesiai pagal azimutą, neieškant takelio: samanos - klampojam per samanas, medis - apeinam. Ir toliau, tik tiesiai.

Ramutės, žinoma, nebesimatė. Vėl panirusi ir greičiausiai vėl artėja link manęs. Na, bet antrą kartą ji manęs tikrai nebeužklups.

Tačiau ji išniro ne prie pat manęs, kiek tolėliau, ir pamojo Kristupui. Tas sėdėjo ant kranto pavėsyje, indėniškai sukryžiavęs po savimi kojas, ir, nieko aplink nematydamas, nagrinėjo naujausią žaisliuką, kurį nusipirko vos prieš kelias dienas. Ramutė priplaukė prie manęs ir pasalūniškai sušnibždėjo į ausį:

- Gal įmetam jį į vandenį? Negi jis ten ant kranto visą savaitgalį smirdės?

- Na na, man po to su juo dirbti reikės. Tu manai, jis dabar tylus? Nematei koks būna, kai užsiraukia.

- Įmetam, atsigaus gal žmogus. O taigi va, žiūrėk, sėdi, knebinėja kažką. Įmetam, aaaa?

Sąmokslininkė. Jeigu mes taip padarytumėm, visas savaitgalis nueitų šuniui ant uodegos dėl Kristupo niurzgėjimo. Mes gi kartu su juo nuo pirmos klasės tą patį mokyklos suolą trynėm, ir aš jį puikiai pažįstu. Kaip, beje, ir jis mane. Jis nuostabus žmogus, patikimas draugas, puikus specialistas, tačiau su savom keistenybėm. Supykdyk jį, ir užsidarys savyje kaip moliuskas kriauklėje: nebeišpeši po to iš jo nė žodelio. Neeee, geriau nereikia.

Jau norėjau jai tą pasakyti, tačiau mano dėmesį patraukė keistas garsas, sklindantis nuo miško pusės. Keistas, bet kartu ir labai įtartinai pažįstamas. Jau po kelių akimirkų aš jį atpažinau - bumbsintis „popsas“, paleistas visu garsu. Kniaukiantis merginos balsas rusiškai plyšavo per visą mišką apie tai, kaip vėjas pūtė nuo jūros ir kaip kažkas jai pasakė, kad daugiau nebeateis. Aš girdėjau šią dainelę ir anksčiau, daug kartų. Ją ypač mėgo mikroautobusų vairuotojai, taksistai ir virš manęs gyvenusių kaimynų sūnus Andrius, kuris dažnai demonstruodavo visam kiemui, kieno aparatūra stipriausia.

Kaip netrukus įsitikinau, šį neabejotinos vertės meno kūrinį visureigių vairuotojai taip pat mėgo, - riaumodamas ir plėšydamas samanas į skutus visais keturiais ratais, vos nepervažiavęs mūsų daiktų, iš miško į pievutę prie ežero išniro apynaujis Cherokee. Jis sustojo kone prie pat vandens, išsiskirdamas iš aplinkos tartum juodas šašas. Durelės prasivėrė, ir pro jas tiesiai link Kristupo nuskuodė stambus bulmastifas.

Šuo neatrodė labai priešiškai nusiteikęs, anaiptol, jis greičiausiai norėjo tik pažaisti, tačiau aš puikiai prisiminiau, kaip paniškai Kristupas bijo šunų, dar nuo tada, kai trečioje klasėje jį pargriovė ir apkandžiojo vilkšunis. Mačiau, kaip jis visas susitraukė savyje, pastėrusiu žvilgsniu stebėdamas jį uostančią pabaisą. Apuostęs Kristupą, šuo įkišo nosį į Ramutės kuprinę ir ėmė joje kuistis. Tada jau aš neištvėriau ir užrikau:

- Ei! Patraukite savo šunį! Ar nematote, ką jis daro?!

Perrėkti plyšaujančią muziką buvo nelengva, bet panašu, kad buvau išgirstas. Viena iš moterų, išlipusių iš džipo, nepatenkintu žvilgsniu nužvelgė mane ir pasišaukė augintinį, tuomet kažką pasakė kompanijai, mostelėdama ranka į mūsų pusę. Kita moteris ir du raumeningi skustagalviai vyriškiai nusikvatojo, o vienas iš jų riktelėjo girtu balsu: „Lochas! “, tuo sukeldamas kitą  gerklinio žvengimo bangą.

Mes su Ramute ėmėme sparčiai bristi link kranto, ir mačiau, jog ji jaučiasi panašiai kaip ir aš. To palaimingo atsipalaidavimo, dėl kurio mes čia atvažiavome, nebeliko nė lašo. Nuotaika subjuro negrįžtamai.

Miško ramybę draskė garsi muzika. Atvykėliai užsiėmė visą pievutę ir, sprendžiant iš trijų pilnų alaus dėžių, sumestų į vandenį, neplanavo greitai iš čia nešdintis.

Mačiau, kaip Ramutė vos tvardosi nepaleidusi kandžios replikos atvykėlių pusėn, ir paėmiau jos ranką, akimis sakydamas „nereikia“. Konfliktuoti man visiškai nesinorėjo. Mes priėjome prie vis dar susigūžusio Kristupo ir ėmėme paskubom krautis daiktus. Ežeras didelis, ir nė neabejojau, jog rasime kitą vietelę apsistoti.



Tuo tarpu skustagalviai jau spėjo nusimesti drabužius ir sugriebti ant rankų savo vis dar apsirengusias bei džiaugsmingai spygčiojančias damas. Jiems bėgant pro šalį turėjau progą įvertinti jų raumenis ir letenų dydį. Sprendimas nekonfliktuoti buvo, be abejonės, teisingas. Sumaltų jie mus abu su Kristupu ir vardo nepaklaustų.

Baigėme krautis kuprines ir neatsigręždami pasukome mišku palei ežerą. Mums už nugarų pasigirdęs garsus pūkštelėjimas ir klyksmai liudijo, jog damos vis dėlto atsidūrė vandenyje.



*    *    *



Kitą pievutę, visai ne prastesnę, radome maždaug už pusės kilometro. Ežero krantas toje vietoje rietėsi lanku. Priėjęs prie kranto ir praskleidęs krūmus, tolumoje pamačiau mūsų buvusią stovyklavietę, džipą ir šalia jo išsidrėbusius atvykėlius. Muzikos nebesigirdėjo, o ir mūsų jie nematė: pakrantės krūmai buvo puiki maskuotė. Matys, žinoma, kai maudysimės, na, bet tiek jau to, kaip nors ištversim.

Mes su Kristupu pastatėme palapines: vieną jam ir vieną mums su Ramute, kuri tuo metu spėjo sukurti nedidelį laužiuką. Pamažu nuotaika ėmė giedrėti, o kai oras pakvipo verdama žemuogių ir čiobrelių arbata, savaitgalis vėl grįžo į senąsias vėžes. Ramutė, žinojau, atsivežė šašlykiuko. O kur dar savo eilės laukianti gitara ir butelis tekilos, užslėptas mano kuprinėje?

Sėdėjome visi trys ant pakrantės, atsargiai gurkšnodami deginančią arbatą, ir stebėjome, kaip saulė palengva leidosi už kitą ežero pakrantę ribojančio skardžio.

Pagaliau prabilo Kristupas:

- Keistas ežeras...

- Kuo gi jis tau toks keistas, meški? - Ramutė, kaip visada, nepaisė elementarios logikos.  Jai buvo nesvarbu, kad Kristupas liesas ir kiek pakumpęs. Jeigu kuris nors iš mūsų vertas tokios pravardės, tai aš, o ne jis. “Ir vis viena jis man kaip meškis, - užsispyrusi kartojo ji, - toks lėtas, toks mielas ir geras”.

- Nagi pasižiūrėk, koks skardis kitoje pusėje. Tiesus, lygus, lyg peiliu atrėžtas. Medžiai viršuje prie pat kraštelio auga. Keistas jis man kažkoks.

- Pats tu keistas, seni, - tariau aš, draugiškai patapšnojęs jam per nugarą. - Tau dažniau į gamtą išeiti reikėtų, dar ne to pamatytum. O tai vis žaidi su savo žaisliukais, net čia jų pamiršti negali. Nagi, parodyk, ką čia tokio nusipirkai šį kartą? Kas čia, mobilusis naujas?

- Nea. Čia dar geriau. Žiūrėk. Tai kaip žemėlapis, kompasas, greičio matuoklė ir trumpiausio kelio paieška viename. GPS vadinasi. Va, žiūrėk, štai mūsų ilguma ir platuma, kur mes dabar esam. O štai čia mes palikom savo opelį. O, va, dar vienas įdomus dalykėlis, ką šis daikčiukas sugeba. Atsimeni pasaką apie Jonuką ir Grytutę? Jie akmenukus mėtė, kad kelią atgal surastų. Tai va, čia tas pats. Kas penkiasdešimt metrų po akmenuką. Visas mūsų kelias nuo mašinos iki čia. Ir kaip keliavom iki naujos vietos. Viskas sužymėta.

Pažvelgiau į ekranėlį. Iš tiesų gudrus prietaisiukas. Bet, pala pala...

- Kažką truputėlį grybauja tas tavo GPS. Aš gi jus iki ežero tiesiąja vedžiau, pagal azimutą, pagal kompasą, paprastai tariant. Dargi ir visus orientyrus knygelėje turiu susirašęs. O čia tie akmenukai, kaip tu sakai, rodo, jog mes ėjome lanku?

- Vadinasi, kažkuris iš jūsų dviejų klystate, - Kristupas kaip visuomet buvo lakoniškas. - Tiesa, dar vienas dalykas. Nemačiau šio ežero pažymėto žemėlapyje. O jis toks, sakyčiau, visai nemažas.

- Tai tu tik džiaukis, kad nepažymėtas, - tarė Ramutė. - Ar žinai, kaip čia viskas atrodytų, jeigu jį galėtų bet kas surasti ir dar žvyrkelis būtų iki pat vandens nutiestas? Taigi reiktų per žmones perlipinėt, kad iki vandens prasibrautum, o vandenyje plaukiotų... na, pats supranti, kas.

- O iš kur tu, Egi, tada jį žinai, jeigu jo žemėlapyje nėra?

- Vienas pažįstamas nupasakojo, - išsisukau nuo tiesaus atsakymo. Aš negalėjau jiems papasakoti, iš kur; net ir norėdamas, ko gero, nepaaiškinčiau. Iš tiesų viskas paprasta. Jeigu patikėtume, kad būna mistinių dalykų. Aš ir pats buvau gerokai nustebęs, kai pro medžius pasirodė ežeras. Iki tol maniau, jog mums teks tiesiog miške pastovyklauti, o reginiuose matytas ežeras tebuvo sapnas, haliucinacijos, todėl tarp pušų sublizgus vandeniui, nors pagal žemėlapį ten turėjo būti plyna vieta, laukymė vidury miško, teko sau įsižnybti. Ir dar kartelį. Dalis manęs troško, kad pabusčiau savo lovoje, ir visa tai man būtų tik susivaidenę.

Tada dar nežinojau, kas įvyks per artimiausias kelias dienas. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį sugebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos negulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, mes sėdėtumėme visi trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.



*    *    *



Vakaro maudynės, dainos prie laužo, šašlykas, tekila - visa tai mane ganėtinai išvargino, ir beveik džiaugiausi, galėdamas prigulti palapinėje ir atsipalaiduoti. Vos juntamai kvepėjo brezentu, žeme, pelėsiais - matyt, šis mūsų prieglobstis nespėjo gerai išdžiūti po anos kelionės. Kažkur po kairiąja mente pajutau kietą kankorėžį ir pasimuisčiau, įsitaisydamas patogiau. Nemiegojau, tačiau prieš akis lyg sapne sukosi prisiminimų vaizdiniai. Ta lemtinga diena, kuomet mano tiekėjas pritrūko gry...