Tragédie pour imbécile

Tragédie pour imbécile.

Vienos dalies drama.


Veikėjai.

Rita – žavi prancūzė.
Robertas – Ritos sužadėtinis.
Leo – buvęs Ritos klasiokas, po keleto metų studijų užsienyje, grįžęs į gimtinę.



I dalis.

(Veiksmas vyksta jaukiame, tačiau nedideliame Ritos butuke. Kambarys pilnai neįrengtas – Rita neseniai atsikraustė, todėl scenoje šen bei ten mėtosi dėžės su neišpakuotais daiktais. Scenos viduryje stovi stalas, šalia jo pora kėdžių. Scenos šone stovi senovinė spinta. Pakilus uždangai, Rita sėdi ant kėdės ir barbena pirštais į stalą. Kažkur tarp dėžių ima skambėti telefonas)

RITA: (garsiai) Robertai, aš atsiliepsiu. (Tyla, niekas neatsiliepia) Ak, vérité, tau nerūpi. (Telefonas nenutyla, Rita ima raustis po dėžes, tačiau jo neranda) Parbleu! Kur jis nukištas? (Pagaliau iš kažkurios dėžės Rita ištraukia seną telefono aparatą ir pakelia ragelį) Alio? (Pauzė) Čia tu, Leo? (pauzė) Koks inattendu skambutis! (pauzė) Tu jau sugrįžai? (Pauzė) Ne, ką tik persikrausčiau, juk parašiau naująjį adresą. (Pauzė) Parfait! Lauksiu. Iki. (padeda ragelį, ir nuneša telefono aparatą ant stalo.)

(Įeina užsimiegojęs Robertas. Kol Rita kalbasi su Robertu, ji dėlioja dėžes vieną ant kitos, kad būtų daugiau vietos.)

ROBERTAS: (atsisėda ant kėdės) Kas skambino?

RITA: Leo.

ROBERTAS: A, tas sūnūs paklydėlis. Kur jis dabar buvo išrūkęs?

RITA: Į Slovakiją. Studijuoti.

ROBERTAS: Padaryk kavos.

RITA: Šiame bute trūksta viryklės, aš jau tau vakar sakiau.

ROBERTAS: Išrinko butą! Nei viryklės, nei normalios vonios, nieko! Leisk moteriai pirkti butą...

RITA: Už tiek pinigų, kiek mes turim, apartamentų nenupirksi!

ROBERTAS: Bet ką nors padoresnio galima surasti.

RITA: (piktai) Šiame rajone vienintelis bienséant butas – šitas.

ROBERTAS: Kažkaip neatrodo. Beje, ar negalėtum nustoti vartoti tuos prancūziškus žodžius?

RITA: Tai mano gimtoji kalba.

ROBERTAS: Bet laikas pagaliau išmokti normaliai kalbėti kalba, kuria šneka čia!

RITA: Pourquoi? Kai atvažiavai į Bordo, irgi nesistengei išmokti prancūziškai. Tai kodėl aš turiu mokytis angliškai?

ROBERTAS: Nes tu mano žmona, ir privalai manęs klausyti!

RITA: Pardon, aš dar ne tavo žmona, jeigu nepamiršai.

ROBERTAS: Tikiuosi, tas kvailys Leo nesugalvos ateiti čia?

RITA: Jis turėtų mus aplankyti dar aujourd'hui. (suskamba durų skambutis) O, jis jau čia. (Rita išeina pasitikti svečio)

ROBERTAS: Velniai jį griebtų!

(Rita grįžta su vidutinio ūgio jaunuoliu – Leo. Jis linksmai šypsosi)

RITA: Leo, gersi kavos?

ROBERTAS: Mes neturim viryklės.

RITA: Užtat turim elektrinį virdulį.

(Robertas lyg ir nori kažką sakyti, bet priblokštas patogiau įsitaiso kėdėje)

LEO: Manau, puodelis kavos pataisytų nuotaiką.

ROBERTAS: (pašaipiai) O tai ko jau toks nelaimingas? Bene iš Slovakijos universiteto išmetė?

RITA: Robertai!

LEO: Iš darbo meta.

ROBERTAS: (vis dar pašaipiai) O tai tokie kaip tu dar ir darbą turi?

RITA: Turi. Ir jeigu tu, Robertai nesugebi susirasti darbo, nėra reikalo užgaulioti kitus. O Leo yra vieno Prancūzijos viešbučio administratorius.

ROBERTAS: (pakyla nuo stalo) Na, aš jau eisiu, turiu reikalų. Smagiai pasišnekėkit tarakonų apsupty. Gal Leo bus išrinktas jų, tarakonų, administratorium.

RITA: (piktai) Čia nėra jokių tarakonų!

(Robertas išeina)

LEO: Nekreipk į jį dėmesio. Dėl ko jis taip? (Leo ir Rita atsisėda ant kėdžių)

RITA: Jis jau seniai incompréhensible. Nežino, ko nori. Bijo, kad nepabėgčiau su kitu.

LEO: Ir tu su tokiu gyveni?

RITA: Taip. Ir dar to neužtenka – sugebėjau su tokiu susižadėti.

LEO: Aš tau siūliau važiuoti su manim.

RITA: Nenorėjau palikti Bordo.

LEO: Ir dabar sėdi čia, kažkokiame apšnerkštame bute su mirtinu pavyduoliu.

RITA: Na, šis butukas gan jaukus. O prie Roberto galima priprasti.

LEO: Iš pradžių būna užgauliojimai. Paskui prasidės ir smurtas. Juk žinai, kokie būna pavydūs žmonės.

RITA: Ne, Robertas ne toks.

LEO: (nusijuokia) Visi jie būna „ne tokie“. Bet tik iš pradžių.

RITA: Pakalbėkim apie ką kitą. Kaip tau sekasi?

LEO: Nekaip, švelniai tariant. Meta iš darbo, o dabar buvusi bendrakursė prikibo.

RITA: Kaip suprasti – prikibo?

LEO: Telefonas baigia užsikišti nuo jos trumpųjų žinučių, apie skambučius nutylėsiu.

RITA: (linksmai) Tau taip ir reikia. Juk nuo pirmųjų klasių buvai labai populiarus. Ir be to, pasipūtęs.

LEO: (linksmai) Taip, buvau kvailas, bet gal nereikia to priminti kas antrą žingsnį?

RITA: (nusijuokia) Reikia. (suskamba durų skambutis) Vėl kažkas atėjo, tuoj grįšiu. (išeina. Leo žvalgosi po butą)

LEO: Na, butą galėjo ir geresnį nusipirkt.

(Grįžta Rita)

LEO: Kas buvo atėję?

RITA: Kaimynė.

LEO: Na, o kaip tau sekasi?

RITA: Kvailas klausimas, pats matai.

LEO: Dirbi kur nors?

RITA: Taip, darbuojuosi ligoninėje. Juk reikia tą kvailį išlaikyti.

ROBERTAS: (įeina svirduliuodamas) Čia turbūt apie mane?

LEO: Gali būti.

RITA: Vėl tu soûle? Kiek kartų sakiau negerti!

ROBERTAS: Nustok vadovauti, moterie. Geriau duok man išgerti. (sėdasi ant kėdės)

LEO: Tik į lovą tokį.

ROBERTAS: Tu, pienburni, verčiau tylėk, nes girtas aš nesivaldau.

RITA: Nėra reikalo girtis.

LEO: Jam reikia išsiblaivyti.

RITA: Tragédie pour imbécile.

LEO: Kaip tai – „tragedija kvailiams“?

RITA: Tik kvailiai rūpinasi tokiais dalykais. Pasėdės ir nueis miegoti.

LEO: Laikai mane kvailiu?

RITA: Gali būti, jeigu rūpiniesi tokiais dalykais.

ROBERTAS: Duok išgerti, moterie.

RITA: Užteks.

ROBERTAS: (trenkia Ritai per veidą) Duok išgert, sakau!

LEO: (Ritai) Aš tau sakiau.

RITA: (piktai) Leo, nesikišk.

ROBERTAS: (pašoka nuo kėdės ir taikosi trenkti Leo) Girdėjai, ką ji sakė? Nesikišk!

LEO: Nesvarbu, ką ji sakė. Tu prieš moteris rankos nekelsi. (atsistoja)

RITA: (išsigandusi) Baikit! Sukelsit visą namą ant kojų!

ROBERTAS: Nesikišk, Rita. O tarp kitko, (griebia Ritai už plaukų) kur vakar buvai?

RITA: (išsigandusi) Ligoninėj, dirbau!

ROBERTAS: (nepaleisdamas) Nemeluok. Kur tryneisi, klausiu?

LEO: Paleisk ją!

ROBERTAS: (paleidžia Ritos plaukus, Rita išbalusi susmunka ant kėdės) Koks džentelmenas... Pamanykit. Mano moteris – darau ką noriu.

LEO: Ji ne tavo vergė.

RITA: (tyliai) Robertai, prašau, eik miegoti. (Robertas išeina. Leo atsisėda ir įdėmiai žiūri į Ritą)

LEO: Tau viskas gerai?

RITA: Maždaug. Ačiū tau.

LEO: Palik jį.

RITA: Aš jį myliu.

LEO: Myli vyrą, kuris tave muša?

RITA: Taip.

LEO: Tai prie gero neprives.

RITA: Aš žinau geriau. Visa tai tik...

LEO: (ją nutraukia) Visa tai tik „tragédie pour imbécile“?

RITA: Taip. Anksčiau ar vėliau jis nurimsta.

LEO: Vieną dieną jis nurims tik tada, kai gulėsi čia paplūdusi krauju.

RITA: Aš žinau geriau.

LEO: Paklausyk manęs, palik jį.

RITA: Ir kur man tada eiti?

LEO: Važiuok su manimi į Slovakiją.

RITA: Nejuokauk.

LEO: Nejuokauju, važiuok su manimi.

(Į sceną įeina Robertas su pistoletu rankoje. Tyliai klausosi Leo ir Ritos pokalbio)

RITA: Ne, neįkalbinėk.

LEO: Važiuok su manimi.

ROBERTAS: (garsiai) Kur jai važiuoti?

RITA: (pastebi Roberto rankoje ginklą) Padėk tą daiktą.

ROBERTAS: Nevadovauk, moterie.

LEO: Padėk tą pistoletą.

ROBERTAS: Neaiškink, pasakiau.

RITA: Robertai, prašau, padėk tą... daiktą.

LEO: Rita, ir tu sakai tai visiškai ramiai, tarsi tai vyktų kasdien.

RITA: Iš tiesų, tai tikrai vyksta beveik chaque jour.

LEO: (purto galvą) Jūs kažkokie išprotėję.

ROBERTAS: Nušausiu jus visus, tai žinosit, velniai! (bando nusitaikyti į Leo, tačiau šis pašoka, ir perverčia Robertą ant žemės)

(Rita pripuola prie jų ir bando juos išskirti, tačiau nuaidi šūvis ir Rita krenta ant žemės)

LEO: (nesuvokdamas) Tu ją nušovei?

ROBERTAS: Jau seniai šito prašėsi.

LEO: Tave suims.

ROBERTAS: Aš nepasiduosiu. (atsistoja ir išeina. Po kelių akimirkų pasigirsta dar vienas šūvis.)

LEO: Tai ne tragédie pour imbécile. Tai kažkoks absurdas. Tiek to, reikia iškviesti policiją. (Pasiima telefono aparatą ir renka kažkokį numerį)

UŽDANGA