žinai
man užgula ausis
(toks nepoetiškas pasakymas
vienai mirimo būsenų)
kai sugulam po vieną
užsidarom
kiekvienas savo stalčiuose
užvarstom langines
ir imam laukti
ir imam lauktis lyg
kažko, kas jau pradėta
kas tapsmo būsenoj dar vis
bet pagimdytas
bus būtinai svarbus
ir begalybė
jo būsimų prasmių
įgauna vieną
pavidalą
aukojamo veršelio
mykimas jo
taip užgula ausis
žinai, taip
išgulėtos būna dienos
ir kai nesitiki labiausiai -
vėl naktis