Geltonas Kraujas 3 dalis

  Akimirką jie pamiršo kvėpuoti. Prieš akis atsivėrė didžiulė akmenyje iškalta menė. Tūkstančių liepsnojančių fakelų šviesoje vos matėsi tolimoji siena. Į viršų kilo milžiniškos keliasdešimties metrų storio kolonos, kai kurios su aplinkui besivejančiais mediniais laiptais, vedančiais į viršutinę tvirtovės dalį. Aplinkui į visas puses bėgiojo įvairūs pasiuntiniai, pažai, būriais žygiavo kareiviai. Kairėje matėsi plačios vidinės arklidės, prigrūstos raumeningų karo žirgų. Dešinėje – jūra ilgų stalų. Šiuo metu valgykla buvo tuščia, tačiau Matas galėjo įsivaizduoti, kas čia dedasi pietų metu...
  - Ką mes dabar darysim?.. – nedrąsiai sukuždėjo Ieva.
  - Improvizuosim.
  Matas ryžtingu žingsniu priėjo prie netoliese stoviniuojančio jauno pažo ir įsmeigė į jį rūstų žvilgsnį.
  - Kur man dėti tą kekšę?
  Pažas krūptelėjo nuo valdingo Mato tono ir nedrąsiai atsisuko.
  - Kaip?.. Nesupratau?
  - Ko tu nesupratai? KO tu NESUPRATAI? Aiškiai paklausiau – kur man dėti šitą kekšę! Jeigu man reikės dar kartą pakartoti... – Matas padėjo ranką ant durklo rankenos.
  Jaunuolis išbalo ir šiaip taip atplėšęs žvilgsnį nuo Mato veido, nužvelgė trolį. Šis plačiai išsišiepė, atskleisdamas visą savo turtingą ilčių rinkinį.
  - Ten, kur ir visada... Kodėl...
  - Vesk.
  Pažas visiškai suglumo.
  - Bet... Aš turiu pavedimą.
  Iš veido išraiškos matėsi, kad dar vieno spustelėjimo užteks.
  - Aš pasakiau vesk. – Iškošė pro dantis Matas.

  Pažas skubiu žingsniu manevravo pro minia žmonių. Matas, stengdamasis neatsilikti, atsargiai dairėsi. Tvirtovė labiau panašėjo į miestą... Pagrindinėje salėje jie nusileido laiptas žemyn ir pateko į kalves. Šioje grandiozinėje patalpoje net nereikėjo fakelų – pakankamai šviesos skleidė eilės milžiniškų žaizdrų. Lubose žiojėjo plačios orlaidės. Visur dirbo būreliai kalvių ir padėjėjų, lyg bitės zujančių pirmyn ir atgal. Kur ne kur vienas kitas kareivis matavosi šarvus ar bandė ginklus. Kampe, toliau nuo žaizdrų, stovėjo lentynos, apkrautos „šviežiai iškeptais“ ginklais: ietimis, kuokomis, kirviais, kardais...
  Pažas pasuko siauru koridorium, vedančiu gilyn į uolos vidų. Po kalvių tvankumos ir karščio veidus maloniai atgaivino vėsaus oro srovelė. Matas pastebėjo, kad koridorius palyginti neseniai iškaltas uoloje – dar kur ne kur styrojo aštrūs akmens kampai. Gal prieš du šimtus metų, ne daugiau.
  Taip jie žingsniavo kokias dešimt minučių. Kelis kartus koridorius pakeitė kryptį, tačiau vis nenumaldomai vedė žemyn. Galų gale priėjo masyvias duris. Pažas prieš jas sustojo, atsisuko į Matą ir nedrąsiau balsu tarė:
  - Toliau man negalima...
  -Ačiū. Atsiprašau.
  Dusliai nuaidėjo kaustytos Medžiotojo pirštinės smūgis. Matas švelniai pagavo besuglembantį kūną ir paguldė ant grindų. Ieva priekaištingai į jį pažvelgė.
  - Ar reikėjo?..
  - Grįžęs jis būtų kam nors papasakojęs. Nesijaudink, atsigaus.
  Mergina atsiduso ir linktelėjo. Per greitai ji turi suaugti...
  - Nuimsiu tavo apyrankę. Būk pasiruošusi kautis.
  Atrakindamas apyrankę, Matas pasiruošė sekančiam jos teiginiui.
  - Nemanau, kad galėsiu...
  - Jei turėsi tai turėsi. Kartais  gyvenime būna tik dvejopas pasirinkimas: arba tapti grobuonim, arba auka. Gyventi arba mirti.
  Ieva nulenkė galvą ir sugniaužė kumščius.
  - Suprantu. Kai iš čia išeisim, daugiau niekada nesinaudosiu galia.
  Matas į ją įsmeigė susimąsčiusį žvilgsnį. Eks-gvardiečio akys merginai staiga pasirodė be galo liūdnos.
  - Tu tikrai tuo tiki?..
  Ieva įbedė žvilgsnį į grindis.
  - Eime.
  Toras monotonišku judesiu patikrino kirvio aštrumą.

  Durys atsivėrė, ir kompanija įžengė į nedidelį kambariuką. Vienintelės dekoracijos – vidury stovintis masyvus medinis popierių šūsnimi nukrautas stalas su kėde, ant kurios sėdėjo jaunas raumeningas vyras. Jam už nugaros stovėjo pora sargybinių,  arogantiškai pasirėmusių ant savo dviašmenių kirvių. Jie įdėmiai žvelgė į atvykėlius.
  Matas įvertino jėgas. Jauni... Nepatyrę. Neturėtų būti sunku.
Sėdintis prie stalo vyriškis pakėlė galvą ir atsainiai juos nužvelgė ir kažką užsirašė.
  - Vardas, pavardė seržante?
  - Ričardas Koulas.
  Kritinis momentas. Vyras susiraukė ir įsistebeilijo Matui į veidą. Sargybiniai tvirčiau suėmė kirvių kotus. Velnias...
  - Ne...
  Grobuonis arba auka. Matas staigiu judesiu išlupo iš diržo pakabos Medžiotojo plieninę kuoką ir paleido ją kairiajam sargybiniui į galvą. Tas minkštas duslus garsas... Antras sargybinio akys išsiplėtė, burna prasižiojo. Ore sušvilpė trolio kirvis, ir galva kraupiai trinktelėjo žemėn. Po sekundės ją pasekė ir visas kūnas.
  Vargu, ar jie matę tikrą mūšį... Bet gal jie turėjo žmonas. Dukras. Ieva aiktelėjo ir išbalo kaip drobė. Matas visada nekentė savo gyvenimo. Tačiau tik dabar suprato, kaip nekentė savęs.
Ant kėdės sėdėjęs vyras pakraupusiu žvilgsniu sekundę žiopsojo į krauju varvantį stalą ir nualpo.
  Trolis tvarkingai atsegė jo apsiaustą ir ėmė valytis kirvį. Troliai tikėjo, kad mirusiųjų sielos prisikelia naujam truputį geresniam gyvenimui kitokio padaro pavidalu, ir su kiekviena mirtimi naujo gyvenimo kokybė vis gerėja, kol galų gale siela persikūnija į ąžuolą. Matas nuoširdžiai jam pavydėjo.
  Ieva atgavo žadą, nusisuko ir susiėmusi už pilvo išsivėmė. Kai truputį palengvėjo, drebančiu žvilgsnių nuėjo prie tolimesniųjų durų ir atsirėmė į jas.
  - Einam. Aš suprantu, bet einam.
  Matas išsitraukė iš už diržo virvės ritinį ir pririšo nualpusį vyrą prie kėdės, tada pasilenkė, nukabino nuo jo diržo makštį su kardu ir pats prisisegė. Toras baigė blizginti kirvį, numetė kruviną apsiaustą ir linktelėjo.

  Matas suspaudė durų rankeną kaire ranka, dešinę laikydamas ant kardo. Kiek dar reikės žudyti?.. Kiek jis galės? Stipriai stumtelėjo ir durys atsivėrė. Visi trys išsižiojo.
  Prieš akis atsivėrė milžiniška, apvali, gal trijų šintų metrų spindulio patalpa. Jos viduryje iki centro kilo masyvi kolona, ant kurios gulėjo milžiniškas geltonas kiaušinis. Tolimojoje sienoje žiojėjo plati anga, pro kurią matėsi dangus. Salės sienose buvo iškalti balkonai, kuriuos vieną su kitu jungė atbrailos ir mediniai laiptai. Kiekvienam balkone stovėjo po vieną ar du žmones, visi užsimerkę ir susikaupę. Ant galvų keistos masyvios karūnos. Jų ištiestas rankas su kiaušiniu jungė geltonos pulsuojančios gijos... Šimtai gijų.
  Ieva prakalbo pirma.
  - Drakono kiaušinis. Man mama apie tai pasakojo. Šioje uoloje kažkada buvo Drakonų lizdas. Jie bando išperėti Drakono kiaušinį.
  Matas pasijuto lyg gavęs smūgį į galvą. Drakonas. Ginklas.
    - Velniava.
  Ieva neišgirdo.
  - Jie verčia geltonkraujus pumpuoti į jį šilumą ir energiją... Drakonai – magiškos būtybės. Kiaušinis senas, ir jam reikia įpūsti galios.
  - Kaip jie jį ruošiasi valdyti?
  - Nežinau. Galbūt turi Drakono raitelį...
  Staiga viena gija išsiplėtė, kelias sekundes beprotiškai pulsavo, suvirpėjo ir nutrūko. Jie atsigręžė į balkoną, iš kurio ji tiesėsi, ir spėjo pamatyti bejėgiškai susmunkančią moteriškę. Ieva atsiduso.
  - Kas atsitiko? – sušnibždėjo Matas.
  - Perdegė. Jeigu pabandai leisti per save daugiau galios, nei gali valdyti, nebegali srauto sustabdyti. Jei pabandai, srovės nutraukimas tiesiog iščiulpia gyvybę. Perdega. Teoriškai, bet kuris geltonkraujis gali per save leisti pakankamai galios, kad sulyginti kalnus su žeme. Tačiau... Nežinau. Tikriausiai todėl mus visi ir gaudo. Pavojingi. – Ieva atsiduso. – Nemanau, kad mano tėvus rasime gyvus. Jie niekad neprisidėtų prie tokio ginklo kūrimo... Greičiau save sudegintų. – Kelias sekundes padvejojusi, pridėjo:
  -  Mes negalim šito leisti.
  Minutę jie stovėjo, paskendę savo mintyse. Mato veidas vis labiau raukėsi. Galų gale tapo liūdnas, tiesiog... Pavargęs.
  - Ne. –  Balsas - bejausmis, lyg pasmerktojo.
  Ieva į jį baikščiai pažiūrėjo. Trolis neramiai pasimuistė. Mato susikaupęs žvilgsnis buvo nukreiptas į kiaušinį, ranka glostė kardo rankeną.
  - Nebėra likę daug nepagautų geltonkraujų.
  - Tikriausiai... – Mergina staiga išbalo ir aiktelėjo. – Negi tu šiuos ketini?..
  - Neturiu pasirinkimo.
  Trolis susiraukė, tvirtai sugniaužė kirvio kotą.
Iš kairėje esančio balkono atsklido pikti šūksniai. Į jį suvirto keliolika sargybinių. Pastebėjo. Matas liūdnu žvilgsniu pažiūrėjo į Torą. Šis linktelėjo, ir viena ranka laikydamas kirvį patraukė sienoje išgremžta atbraila kareivių link. Turbūt tai – paskutinis kartas, kai jie dalinasi tą metų metus ugdytą tarpusavio supratimą....
  - Lik čia. – Mato miręs balsas tebuvo vos šnabždesys. 
  Ievos skruostu nuriedėjo ašara.
  - Aš suprantu. Aš viską suprantu.
  Matas silpnai šyptelėjo, apsisuko ir nužingsniavo link šalia esančių laiptų, vedančių į artimiausią balkoną su geltonkrauje moterim.
  Mergina palaukė, kol Matas nutols, tada pribėgo prie balkono krašto ir atsisėdo. Užsimerkė. Po truputį ištuštino savo mintis, įsivaizdavo tuštumą, praryjančią visas emocijas, jausmus. Kažkur kairėje pasigirdo jaunų vyrų karo šūkiai. Staiga juos pakeitė priešmirtiniai riksmai ir Trolio riaumojimas. Bet jai nesvarbu. Tuštuma. Toje tuštumoje – saulė. Galia. Viršuje suklykė moteris. Ieva pajuto, kaip visas kūno ląsteles po truputį užpildo šiltas galios tekėjimas. Tačiau atsirado ir kitas pojūtis – visai šalia, neįtikėtinai koncentruotas galios šaltinis. Gyvas. Jis gyvas... Nuostabus jausmas. Tokia jėga... Mergina suformavo keletą gijų ir sujungė jas su kiaušiniu. Vidų užplūdo malonus pulsuojančios galios pojūtis... Jis... labiau nei gyvas. Drakonas... Alkanas. Tiek nedaug trūksta! Ieva ėmė siurbti į save iš aplinkos daugiau galios ir pumpuoti ją į Drakoną. Jis pastebėjo... Daugiau galios. Ji save sudegins. Tai tapo savaime aišku. Ji save sudegins, bet Drakonas gyvens. Per ją pulsuojančios galios srovė po truputį intensyvėjo, didėjo... Dar galima nutraukti, bet ne. Netoliese nuaidėjo keletas riksmų. Dar galios... Srovė tapo tiesiog kriokliu. Nevaržomu, laukiniu. Staiga suėmė baimė... Bet kartu – ir kitos emocijos: jėga, palaima... Ji ėmė jausti kitų pumpuojamą galią, jų gijas. Palyginti su Ievos srove ten – menkaverčiai šaltinėliai... Ieva žinojo, kad mirs. Tačiau galios srovė didėjo... Sąmonę pasiekė fizinis jausmas: šaltis. Aplink ją viskas ėmė šalti, akmuo apšerkšnijo. Iš aplinkos siurbiama energija. Daugiau, dar daugiau... Drakonas pasimuistė. Jis... Ji! Patelė... Ji suprato, kad gyvens. Galio tėkmė tapo nebevaldoma, nesulaikoma. Pamažu atėjo naujas suvokimas: ji pati. Ieva užčiuopė savo gyvybinę esenciją. Savo sielą. Ne, ji nemirs. Sukaupusi visas savo jėgas, Ieva sutelkė galios tekėjimą į vieną tašką ir išplėšė savo sielą iš kūno. Skausmas. Begalinis skausmas... Tekėjimas. Nauja gyvybė...

  Ji atmerkė akis. Tamsa. Kur aš?.. Sparnai. Išskleisiu... Sienos. Apvalios... Nesulaikys. Taip, jos pasiduoda, lūžta. Niekas jos nesulaikys. Šviesa. Oras... Cha, maži juokingi padarėliai ant sienų. Vienas didesnis, žudo mažesnius. Jis... Pažįstamas? Sužeistas. Mažesnių daugiau... Reikia didesniajam padėti. Jausmas gerklėje... Taip. Papūsiu. Kaip jie juokingai dega. Mažiai. Ech, atsibodo. Geriau skrisiu šviesos link. Taip... Kaip nuostabu ištiesti sparnus...

  Matas ištraukė kardą vyrui iš krūtinės. Kas turi būti padaryta, bus padaryta.
  Staiga per visą salę nuaidėjo trakštelėjimas. Po velnių... Po velnių, jis pavėlavo. Matas paleido kardą ir pažvelgė į salės vidurį. Kiaušinio lukštas po truputį subyrėjo, ir pasirodė glotnus kūnas, padengtas juodais kaip smala žvynais. Toks... Gražus. Grakštus, raumeningas. Ilgas lieknas kaklas, ovalinė galva su keturiais sidabriniais ragais. Jis neatrodė baisus... Tiesiog gražus.
  Visos gijos staiga nutrūko, ir geltonkraujai krito negyvi. Suskambėjo ant akmens riedančios karūnos.
  Drakonas pasisuko ir pasižiūrėjo į Torą. Šis buvo sužeistas, iš kirvio telikęs tik kotas. Aplink milžiną visur mėtėsi lavonai, sutraiškyti, perkirsti... Artėjo dar vienas būrys sargybinių. Tačiau koks dabar skirtumas?..
  Drakonas pakreipė galvą, įtempė kaklo raumenis ir išsižiojo. Siaura beveik baltos ugnies čiurkšlė porą sekundžių užliejo kareivius. Šie akimirksniu tapo rusenančiomis beformėmis masėmis. Kodėl?..
  Orą suvirpino milžiniški elegantiški sparnai. Pro angą uoloje patenkanti saulė apšvietė Drakono siluetą, kai šis lėtai pakilo į orą, pasukęs galvą pažvelgė Mato link ir nuskrido angos link. Ne nuskrido, o tiesiog nuplaukė. Sklandžiai ir elegantiškai.

  Matas atsiduso ir patraukė Toro link. Staiga priešais laiptais tekinas užbėgo mažas tamsaus gymio padaras ilgom ausim ir šaižiu balsu suspigo:
  - Ką jūs durniai padarėt? Mano Drakonas!! Jis buvo mano... Mano!
Matas susiraukė. Gnomas. Sprendžiant iš į nosį įverto kaulo - Drakono raitelis. Akys nukrypo į balkoną, kuriame jis paliko Ievą. Vietoj jos tebuvo saujelė pelenų. Viskas tapo aišku. Vargšė... Ji padarė, ką turėjo padaryti.
  Eks-gvardietis išsitraukė durklą ir paskutinį kartą gyvenime juo pasinaudojo. Tolumoje nugriaudėjo riaumojimas. Skambėjo... Džiaugsmingai.

  Toras, kaire ranka susiėmęs už šono, nusišypsojo.
  - Eime, pasinaudokim sumaištim ir išsmukim, kol niekas nieko nesuprato.
  Milžinas linktelėjo, ir jie patraukė išėjimo link.
  - Žinai, galvoju apie jaukų namuką toli nuo žmonių...

  Ji žaismingai išpūtė milžinišką ugnies čiurkšlę ir suriaumojo. Kaip smagu skristi, jausti oro srovę, glostančią sparnus, kutenančią, glamonėjančią... Greitis, saulė, laisvė. Pagaliau... Pagaliau? Taip, lygtais ji kažkada turėjo vardą... Ieva. Galbūt praeitam gyvenime. Dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia mėgautis skrydžiu, dangumi, žeme. Reikia.... Reikia surasti kitus, kaip ji. Taip. Ji juos jaučia. Toli. Labai toli. Bet ji turi daug laiko ir visą pasaulį. Niekas jos nesustabdys.