Pavasariui praėjus

Oras lydosi,
Išnešdamas kiekvieną
Sveiko proto likutį.
Pajusk, brolau,
Kaip laša Tikėjimas,
Begalybės praradimuose.

Sielos be dievo, bedievės
Maro apsėstos šaukiasi karo.
Supuvęs gerumas
Jų sudėvėtų tikėjimų nebeišgelbės.
Tai lyg liga, visuotinis sudūlėjimas.

Gryčios užpustytos dulkėm,
Suskilę ąsočiai be ąsų
Ir tekantis pienių medus
Iš užakusių upelių
Nebeatgaivins
Laiko sušaudytos tiesos.

Pajuskim
Mechanizuotų judesių tikėjime
Panosy prasikalusią gyvybę,
Subrandintą po asfalto sluoksniu.